Proproseneliai: Juozapas Komaras (?–1849) – dvarininkas, kariškis, Raguvėlės, Baisogalos ir kitų dvarų valdytojas, ir Teklė Zyndram-Koscialkovska-Komarienė (?–1855). Proseneliai: Konstantinas Komaras (1813–1880) ir Olga Balugianska-Komarienė (1817–1880) – dvarininkai, bajorai, Palėvenės ir Raguvėlės dvarų valdytojai. Seneliai: Mykolas Komaras (1842–1933) ir Liudvika Valickaitė-Komarienė – dvarininkai, bajorai, Raguvėlės ir Šventupės dvarų valdytojai. Tėvai: Konstantinas Komaras (1864–1940) ir Kotryna Komaraitė-Komarienė (1878–1919) – dvarininkai, bajorai, paskutiniai Raguvėlės dvaro valdytojai. Sesuo Katerina Komaraitė-Pšezdzieckienė (1909–1983) – dvarininkė, Rokiškio grafo Aleksandro Pšezdzieckio (1911–1944) žmona.

1928 m. baigė Poznanės (Lenkija) gimnaziją. 1928–1934 m. studijavo Džimblu (Gembloux, Belgija) žemės ūkio institute, kur įgijo agronomo išsilavinimą, bei Poznanės universitete. Studijuodamas Poznanėje, V. Komaras aktyviai sportavo, buvo lengvaatletis, Poznanės sporto klubo AZC narys, Lenkijos 110 metrų barjerinio bėgimo ir šuolių į aukštį rinktinių narys. 1931 m. jis dalyvavo ir Lietuvos lengvosios atletikos pirmenybėse, tapo šuolio į aukštį rungties čempionu, peršokęs 1,77 metro. 

1934–1940 m. V. Komaras gyveno gimtajame dvare Raguvėlėje (Anykščių r.), 1940–1941 m. – Kaune.

1940 m. rugpjūtį jis perdavė Raguvėlės dvare sukauptas ir saugotas meno vertybes nacionalizavimą vykdžiusiems sovietinės valdžios atstovams, bet gavo įgaliojimus jas toliau saugoti, kol bus išgabentos.

Grįžęs į Lietuvą, jis toliau sportavo, buvo Kauno lenkų sporto klubo narys, Lietuvos šuolių į aukštį rinktinės narys. Europos čempionate jis peršoko 1 m 80 cm ir laimėjo 7-ąją vietą (1934 m.).

Lenkijos istorikai teigia, kad nuo 1939 m. iki gyvenimo pabaigos V. Komaras dalyvavo lenkų pogrindyje, kur buvo žinomas slapyvardžiu Malutki.

Po to, kai 1939 m. rugsėjį Lenkija buvo vokiečių užpulta bei nugalėta, jis buvo vienas svarbiausių pagalbos internuotiems Lietuvoje lenkų kariškiams organizatorių, išleidęs tam daug savo asmeninių lėšų. Daugumą kariškių V. Komaras nukreipdavo į Vilniuje besikuriančias lenkų pogrindžio organizacijas, su kuriomis pats nuolat palaikė ryšius.

1941 m. birželį, vokiečiams okupavus Lietuvą, V. Komaras persikėlė į Vilnių. Kartu su Vilniaus srities komisaro Horsto Vulfo administracija jis organizavo okupacinės žemės ūkio tvarkymo bei panaudojimo bendrovės "Landbewirtschaftungsgesellschaft Ostland" ("Ostlando krašto žemės ūkio tvarkymo susivienijimas") Vilniaus skyrių ir buvo paskirtas šios įstaigos direktoriaus vokiečio Wilhelmo Kobės pavaduotoju.

Keletą metų V. Komaras buvo Vilniaus apygardos komisariato teritorijoje buvusių dvarų, tapusių okupacinei valdžiai pavaldžiais valstybiniais ūkiais, faktinis valdytojas. Jo iniciatyva daugumos dvarų ir dvarelių tiesioginiais valdytojais buvo paskirti vietiniai lenkai ar net iki tol buvę tų dvarelių savininkai, kai kitoje Lietuvos dalyje dvarų valdymą perėmė vokiečiai. Dirbdamas vokiečių okupacinėse struktūrose, V. Komaras taip pat informuodavo lenkų tautinio pogrindžio vadovybę apie nacių rengiamas lenkų jaunimo gaudynes darbams reiche ir taip padėjo išgelbėti daug jaunimo nuo šios primestos prievolės.

V. Komaro vadovaujami dvarų valdytojai savo pozicijas panaudojo lenkų visuomenės interesams – padėjo aprūpinti maistu Vilniaus lenkų inteligentiją, vėliau tiekė maistą Armijos Krajovos daliniams. Ši veikla yra prieštaringai vertinama: lenkų istorikų yra pripažinta rezistencine, o lietuvių – kaip kolaboravimas ir karinė intervencija Lietuvoje.

Manoma, kad V. Komaras galėjo būti vienas iš daugelio Armijos Krajovos ir vietinės nacių karinės vadovybės tarpininkų apginkluojant vietos būrius neva kovai su artėjančiais sovietais ar jų gaujomis miškuose, tačiau iš tikrųjų lenkų nacionalistinei kovai su lietuvių savisaugininkais bei policininkais. Tokia jo veikla sudarė galimybes Armijai Krajovai kontroliuoti didelę Rytų Lietuvos teritorijos dalį.

V. Komaras kiek laiko praleido ir Vokietijoje, kur, kaip spėjama, buvo užverbuotas vokiečių žvalgybos tarpininkauti tarp vokiečių ir lenkų karinio pogrindžio, nukreipto prieš sovietinę invaziją.

Nuo 1941 m. iki gyvenimo pabaigos jis taip pat buvo Glitiškių (Vilniaus r.) valstybinio dvaro administratorius.

Buvo vedęs, žmona Wanda Jasienska-Komar (?–1988) – sportininkė rutulio stūmikė, Lenkijos čempionė. Augino dukterį ir sūnų. Duktė Marija Renata Komar-Pszezdecka (g. 1937 m.) – dailininkė keramikė restauratorė, sūnus Vladislavas Komaras (Wladyslaw Komar, 1940–1998) – sportininkas, rutulio stūmikas ir dešimtkovininkas, Miuncheno (1972 m.) olimpiados čempionas ir 14 kartų Lenkijos čempionas, paskui – aktorius.

Mirė 1944 m. birželio 20 d. prie Paberžės (Vilniaus r.) – pateko į pasalą ir lietuvių policijos savisaugos bataliono karių, tą dieną Glitiškėse sušaudžiusių 37 civilius lenkus ir grįžtančių į dislokacijos vietą Paberžėje, buvo nužudytas.

Petro Juknevičiaus parengta Komarų giminės istorijos apžvalga publikuojama "Lietuvos valsčių" serijos monografijoje "Raguva" (2001 m).