Proprosenelis Mikalojus Komaras (?–1740) – dvarininkas bajoras (herbas "Komar"), pirmasis žinomas Raguvėlės Komarų dinastijos atstovas. Proseneliai: Antanas Komaras – dvarininkas bajoras (herbas "Komar"), 1765 m. Volkovysko kardininkas, ir I. Stankevičiūtė-Komarienė. Seneliai: Juozapas Komaras (?–1847) – dvarininkas, kariškis, ir Teklė Zyndram-Koscialkovska-Komarienė (?–1855).

Tėvai: Konstantinas Marekas Dionizas Komaras (1813–1880) – dvarininkas bajoras (herbas "Komar"), Ukmergės bajorų vadas, ir Olga Balugianska (1817–1880) – dvarininkė, vengrų kilmės bajorė stačiatikė. Augo penkių vaikų šeimoje su dviem broliais ir dviem seserimis. Broliai: Antanas Komaras (1847–1900) – dvarininkas, Vašuokėnų ir Kalčių (abu Anykščių r.), Pamarnakių (Kupiškio r.), Šveicarijos (Jonavos r.) ir kitų dvarų valdytojas, Jurgis Komaras (1852–?) – dvarininkas, Miežiškių (Panevėžio r.), Kazimieravos (Kėdainių r.), Palėvenės (Kupiškio r.) dvarų ir kelių Baisogalos dvaro (Radviliškio r.) palivarkų valdytojas, seserys: Teklė Komaraitė-Hilchen (1843–?) ir Olga Komaraitė-Holsten (1850–?).

M. Komaras, paveldėjęs iš tėvo Raguvėlės (Anykščių r.) dvarą, tapo vienu turtingiausių XIX a. Aukštaitijos dvarininkų. Jis valdė ir Poliancų (Anykščių r.), Drutoviškių (Tauragės r.), Bartkūniškių (Kėdainių r.), Laviškio ir Benediktavos (Anykščių r.) ir kitus dvarus.

1881 m. M. Komaro valdomam Raguvėlės dvarui priklausė 1494 dešimtinės dirbamos ir 136 dešimtinės netinkamos dirbti žemės bei 1932 dešimtinės miško. Šį dvarą nuo XIX a. pabaigos tvarkė M. Komaro sūnus Konstantinas Komaras, o 1934–1940 m. senatvėje jam talkino Konstantino sūnus Vladislavas Komaras.

1902 m. M. Komaras skyrė Raguvėlės Šv. diakono Stepono bažnyčiai 16 dešimtinių žemės, bet kunigo neišlaikė. Todėl Raguvėlės parapija buvo įsteigta tik 1924 m.

Perėmęs Komarų giminės tėvoniją Palėvenės dvarą (Kupiškio r.) ir ten įsikūręs, jo gyvenamąjį pastatą M. Komaras perstatė į prabangius rūmus, įrengė oranžeriją, turtingą biblioteką (apie 5 tūkst. tomų knygų) ir kitas – iš viso 26 patalpas.

1882 m. gruodžio 18 d. M. Komaras iš varžytynių nusipirko ir paskui iki gyvenimo pabaigos pats su žmona valdė Šventupės (Ukmergės r.) dvarą, kuriam XIX a. pabaigoje priklausė 497 dešimtinės (527 hektarai) žemės. Joje buvo įdiegta aštuonlaukė sėjomainos sistema su dobilų atsėliu. M. Komaro dvare buvo auginami rugiai, miežiai, avižos, žirniai, grikiai, bulvės, daug pajamų davė šienas.

1901 m. Komarų Šventupės dvaro sodybos pastatai buvo įvertinti 2000 rublių, visi ūkiniai pastatai – 7000 rublių. Dvare buvo laikoma 30 melžiamų karvių, 11 jauniklių, bulius, 21 darbinis arklys. Bendra gyvulių vertė buvo 2050 rublių. Dvarui priklausė Medinės, Kroklaukuvkos, Žaliosios, Pavikalnio kaimų apylinkės, Mūšios palivarkas su malūnu, žemės Vidiškių miestelyje. 

Po Pirmojo pasaulinio karo Šventupės Komarų dvaras mažai keitėsi, buvo tik modernizuojamas ūkinis sektorius, pastatyti nauji kumetynai ir tvartai. Vykdant Lietuvos Respublikos žemės reformą, 1921 m. dvaro žemės buvo sumažintos, tačiau iki 1940 m. dvaras išlaikė 153 hektarus žemių. Senatvėje M. Komaras perdavė Šventupės dvarą valdyti sūnui Antanui.

Amžininkų prisiminimuose išliko kaip aukštas, elegantiškas, susibūrimus mėgęs, bet tik viena akimi matęs dvarininkas.

Buvo vedęs, žmona Liudvika Valickaitė-Komarienė (1842–1893) – dvarininkė bajorė. Liko našlys. Vaikai: Konstantinas Komaras (1864–1940) – dvarininkas, paskutinis Raguvėlės dvaro valdytojas, Antanas Komaras – dvarininkas, Šventupės dvaro valdytojas, Ieva Komaraitė ir Marija Komaraitė.

Vėl vedė, žmona Roza Michelson-Komarienė.

Mirė 1933 m.

Petro Juknevičiaus parengta Komarų giminės istorijos apžvalga publikuojama "Lietuvos valsčių" serijos monografijoje "Raguva" (2001 m).