Algimantas KEINA
  Gimimo data: 1937-02-21
Gimimo vietovė: Moliakalnio k. (Naujojo Daugėliškio parapija, Ignalinos r.)

Trumpai:
Kunigas, tikėjimo gynėjas, disidentas, visuomenininkas

2019-08-27   |   Spausdinti

Tėvai: Vytautas Keina ir Marcelė Keinienė – žemdirbiai religingi valstiečiai, turėjo 3,5 hektaro žemės. Augo septynių vaikų šeimoje, buvo jauniausias. Sesuo Vanda Keinaitė-Šiaudinienė (g. 1925 m.) – žemdirbė.

1955 m. baigė Ignalinos vidurinę mokyklą. Vaikystėje nuo mažens patarnaudavo Naujojo Daugėliškio bažnyčioje klebonui Julijonui Steponavičiui – būsimajam vyskupui, vasaromis ganė gyvulius. Atliko privalomąją karinę tarnybą sovietinėje kariuomenėje, tarnavo statybų dalinyje karo ligoninės felčeriu.

1962 m. baigė Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją.

1962 m. balandžio 18 d. vyskupas Petras Maželis įšventino A. Keiną kunigu.

1962–1963 m. jis tarnavo vikaru Naujojoje Vilnioje. 1963–1964 m. A. Keina buvo Reškutėnų (Švenčionių r.) parapijos klebonas, 1964–1967 m. – Paringio (Ignalinos r.) parapijos klebonas. Paringyje už religinių švenčių iškilmes sovietinių pareigūnų jis buvo persekiojamas, jam porai savaičių buvo atimtas dvasininko pažymėjimas ir uždrausta eiti pareigas.

1967–1991 m. jis tarnavo Valkininkų (Varėnos r.) Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapijos klebonu. Jo rūpesčiu suremontuota ir restauruota Valkininkų bažnyčia.

Tarnaudamas Valkininkuose, A. Keina dalyvavo Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto veikloje (1980–1983 m.), teikė medžiagą pogrindiniam leidiniui "Lietuvos katalikų bažnyčios kronika" ir jį slapta platino. Dėl dalyvavimo pogrindinėje veikloje sovietinio saugumo jis buvo persekiojamas, du kartus areštuotas, kol 1983 m. buvo priverstas pareikšti pasitraukiąs iš komiteto, nes negalintis tinkamai atlikti jam pavedamų užduočių.

1991–1994 m. A. Keina buvo Vilniaus Nekaltojo Prasidėjimo parapijos klebonas. Lemtingomis Lietuvai 1991 m. sausio 11–13 dienomis jis budėjo Lietuvos Respublikos Seime ir Vyriausybėje, kur teikė religinius patarnavimus, stiprindamas politikų dvasią.

1994–1999 m. jis buvo Kauno Šv. Kryžiaus (Karmelitų) bažnyčios klebonas. Tuo metu A. Keina buvo Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus tarybos narys, Lietuvos Motiejaus Valančiaus blaivystės sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Lietuvos kudirkaičių organizacijos dvasios vadas. Jo iniciatyva buvo gimusi tradicija kasmet Vėlinių išvakarėse aukoti Šv. Mišias Kauno senosiose kapinėse.

2000–2002 m. A. Keina gyveno ir tarnavo Anykščių rajone. 2000–2002 m. jis buvo Kavarsko (Anykščių r.) Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas, Kavarske pasižymėjo griežtumu ir kategoriškumu. 2000–2001 m. jis administravo ir Kurklių Šv. Jurgio parapiją.

2002–2008 m. jis buvo Uliūnų (Panevėžio r.) Kristaus Žengimo į dangų parapijos ir Ėriškių (Panevėžio r.) Švč. Jėzaus Vardo parapijos klebonas. Jis sustiprino Uliūnų katalikų bendruomenę, sutvarkė šios parapijos ūkį. Dėl ūmaus būdo, kovingos dvasios ir vis dažnėjusių konfliktų su tikinčiaisiais A. Keina buvo skųstas Panevėžio vyskupui. Po to, kai klebonas 2007 m. atsisakė laidoti su religinėmis apeigomis Panevėžio rajono Garbės pilietį Alfonsą Giedraitį, jis pelnė parapijiečių nemalonę ir 2008 m. išvyko į gimtąją Vilniaus arkivyskupiją.

2008–2013 m., iki gyvenimo pabaigos, A. Keina rezidavo Vilniaus Šv. Onos bei Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijose, kaip lektorius dalyvaudavo Vilniaus arkivyskupijos bažnytiniuose renginiuose ir seminaruose.

A. Keina apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000 m.).

Laisvalaikiu fotografuodavo, filmuodavo, kūrė bažnytinio gyvenimo vaizdo metraščius.

Mirė 2013 m. sausio 16 d. Vilniuje. Palaidotas Naujojo Daugėliškio (Ignalinos r.) bažnyčios šventoriuje.

Aktyvus antisovietinio pasipriešinimo judėjimo organizatorius ir dalyvis, "Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos" leidėjas ir platintojas, blaivybės puoselėtojas, disidentas, kunigas A. Keina apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi (po mirties, 2014 m.).