Augo vokiečių šeimoje, mokėsi Rosselyje (dabar – Rešlius, Reszel, Lenkija) Juozo Groso šeimoje.

Manoma, kad paauglystėje S. Grosas atvyko į Lietuvą, mokėsi Raseiniuose, paskui 1787 m. įstojo į bernardinų vienuolyną, buvo vienuolis pranciškonas. Gyvendamas vienuolynuose Benicoje (Minsko sritis, Baltarusija), Minske (Baltarusija) ir Vilniuje, ten išmoko lotynų ir lietuvių kalbas, mokėsi retorikos, filosofijos ir teologijos.

Apie 1794 m. S. Grosas buvo įšventintas kunigu.

1795 m. pabaigoje jis gyveno Vilniaus pranciškonų vienuolyne.

1798–1801 m. S. Grosas gyveno Troškūnų (Anykščių r.) pranciškonų vienuolyne ir mokė vokiečių kalbos vienuolyno išlaikomoje penkių klasių vidurinėje mokykloje. Tuo laikotarpiu jis buvo vienas labiausiai išsilavinusių šios vienuolyno mokyklos mokytojų.

1803 m. pavasarį jis išvyko į Dotnuvos (Kėdainių r.) bernardinų vienuolyną, ten 1803–1810 m. buvo vienuolių gramatikos mokyklos vokiečių kalbos mokytojas.

Nuo 1814 m. iki gyvenimo pabaigos S. Grosas gyveno Kretingos vienuolyne ir dirbo pranciškonų mokykloje retorikos, vokiečių ir lotynų kalbų mokytoju, ugdė vienuolius klierikus. 1814–1827 m. jis buvo Kretingos parapijos vikaras, 1827–1835 m., iki gyvenimo pabaigos, pranciškonų provincijos definitorius – provincijolo patarėjas ir Kretingos vienuolyno viršininko pavaduotojas.

Gyvendamas Kretingoje, S. Grosas dar išmoko kalbėti ir suprasti žemaitiškai, o tėvo Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos (1771–1849) mokslinių tyrinėjimų ir kalbos gryninimo bei projektavimo įkvėptas ėmėsi norminti žemaičių kalbą.

1835 m. S. Grosas lenkiškai parašė pirmąją žemaičių kalbos gramatiką "Kalbrieda Lezuve Žemaytyszka soriedita par Kunego Symona Grossa Definitoriu zokana S. Proncyszkaus Kunegu bernardinu" – 198 puslapių veikalą su apie 3000 žodžių lenkų-žemaičių kalbų žodynu "Slownik Polsko-Zmudzki". Šioje gramatikoje S. Grosas bandė fiksuoti žemaičių bendrinės kalbos, paremtos šiaurės žemaičių, dounininkų, patarme, rašybos, fonetikos ir morfologijos normas ir taip sukurti bendrinę kalbą vien žemaičiams.

Knygos rankraštis 1835 m. buvo įteiktas Vilniaus spaustuvininkui Marcinovskiui, bet liko neišspausdintas – galbūt dėl autoriaus mirties. Vėliau rankraštis grįžo į Kretingą, iki 1941 m. buvo saugomas Kretingos vienuolyno bibliotekoje, dabar jis yra Lietuvos Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje.

Mirė 1835 m. balandžio 5 (pagal naująjį kalendorių – 17) d. Kretingoje. Manoma, kad buvo palaidotas senosiose Kretingos kapinėse, tačiau tiksli kapo vieta nežinoma.