Vieta žemėlapyje

Miestas Anykščių rajone 16 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Anykščių, prie krašto kelio Anykščiai-Panevėžys, į pietvakarius nuo siaurojo geležinkelio Panevėžys-Anykščiai linijos. Pro miestą teka Juostos upelė – dešinysis Nevėžio intakas. Ribojasi su Žiedonių, Smėlynės, Vaidlonių, Troškūnėlių ir Pajuosčio kaimais.

Seniūnijos centras (nuo 1995 m.). Gyventojų skaičius – 500 (2007 m.). Plotas – 80 ha.

Troškūnų vietovė dokumentuose minima nuo 1506 metų, XVI a. minimas Troškūnų dvaras. Miesteliu tapo XVII-XVIII a., kai čia įsikūrė vienuoliai bernardinai. 1698 m. Troškūnai gavo turgaus privilegiją, 1748 m. – prekybos privilegiją.

Nuo XVII a. pabaigos iki XVIII a. pabaigos miestelis vadinosi Vladislavovu (Wladislawow), bet tarp vietinių žmonių nuo seno vartotas ir Troškūnų vardas. Jis yra asmenvardinės kilmės, nuo pavardės Troškūnas, kuriai giminingos žinomos iki šiol. Nuo XVIII a. pabaigos raštuose jau minimas jo vardas Traszkuny, XIX a. pradžioje – Traschkuny, XIX a. viduryje – Traškuny, o nuo XX a. pradžios – tik Traškunai, Troškunai, Troškūnai. Troškūnų miestelio vardu dar vadinamos gatvės Anykščiuose ir Šiauliuose.

XVIII a. Troškūnų dvaras ir miestelis priklausė dvarininkams Petkevičiams. 1811 m. Benediktas Petkevičius pardavė visą šį turtą su aplinkiniais kaimais Juozapui Hopenui, o 1850 m. Troškūnų dvarą iš Hopenų nusipirko Stanislovas Montvila. Montviloms Troškūnų dvaras priklausė iki nacionalizacijos 1940 m.

1831 m. į Troškūnus buvo atvykę ir visą savaitę čia išbuvo sukilėliai. 1863-1864 m. sukilimo metu valsčiuje vyko didelės kovos su rusų kariuomene.

XIX-XX a. pirmojoje pusėje Troškūnai buvo valsčiaus centras, miestelis su visomis jam reikalingomis įstaigomis. 1875 m. čia buvo įsteigtas kredito kooperatyvas – vienas iš pirmųjų Lietuvoje. 1897-1899 m. nutiesus siaurąjį (750 mm pločio vėžės) geležinkelį Panevėžys-Anykščiai-Utena-Švenčionėliai, į šiaurės rytus nuo miestelio, Žiedonių kaimo teritorijoje, buvo pastatyta Troškūnų geležinkelio stotis.

Troškūnuose buvo 294 gyventojai (1833 m.), 321 gyventojas (1869 m.), 1221 gyventojas (1897 m.), 1040 gyventojų (1903 m.), 1101 gyventojas (1923 m.). 1904 ir 1937 m. Troškūnų miestelį smarkiai nuniokojo gaisrai.

1920 m. lapkričio 21 d. kovoje su prasiveržusiais lenkais Troškūnuose žuvo šauliai Jonas Budrevičius, Petras Liktoras, Antanas Miškeliūnas, Petras Tunkevičius ir Antanas Žarskus. P. Tunkevičius ir P. Liktoras buvo palaidoti Troškūnų centre, Nepriklausomybės sodelyje, ant jų kapo pastatytas paminklas. Prie jo iki 1941 metų vasaros vykdavo tautinių švenčių iškilmės. Po Antrojo pasaulinio karo paminklas buvo nugriautas, palaikai perkelti į Troškūnų kapines. Atgimimo metais toje vietoje pastatytas kryžius, o prie senosios Troškūnų mokyklos pastato sienos atkurta dar 1928 m. įrengta atminimo lenta su žuvusiųjų vardais ir įrašu: "Už gimtają šalį jie krito / Troškūnų miestelyje. / Duok, Viešpatie, amžiną rytą / Vėlėms jų ir mūsų žemelei".

Iki 1940 m. Troškūnai buvo Panevėžio apskrities valsčiaus centras. Miestelyje veikė pagrindinės įstaigos: valsčiaus raštinė, daboklė ir policijos nuovada, paštas, Troškūnų miškų urėdija ir Šimonių girininkija, vaistinė. Apie 1931 m. buvo atidarytas akušerijos punktas, nuo 1939 m. pradėjo dirbti ir gydytojas.

1940-1941 m. okupacijos laikotarpiu buvo sudaryta nauja valsčiaus taryba, apribota bažnyčios veikla, uždraustos katalikiškos bei visuomeninės organizacijos. Per 1941 m. birželio 14 d. deportaciją Troškūnuose buvo suimta ir išvežta buvusio miestelio šaulių būrio vado mokytojo A. Bieliausko šeima.

1941-1944 m. okupacijos laikotarpiu vokiečiai suvarė visus Troškūnų žydus į mokyklos patalpas. Jie valė gatves bei dirbo kitus darbus. Vėliau visi žydai geležinkeliu buvo išvežti, nė vienas į Troškūnus negrįžo. Keletas sušaudytų žydų palaidota Troškūnų žydų kapinėse Smėlynės kaime.

Karo metu Troškūnų ir Dabužių miškuose slapstėsi raudonieji partizanai – "Gražinos" junginys. Juos suorganizavo per frontą iš Sovietų Sąjungos permestas Kazimieras Štaras, gimęs 1908 m. Filadelfijoje (JAV). 1944 m. birželio 11 d. K. Štaras ir dar vienas kovotojas buvo nušautas, abu palaidoti miestelio aikštėje, jiems pastatytas paminklinis akmuo. K. Štaro vardu buvo pavadintas ir šalia Troškūnų veikęs vienas kolūkis. Lietuvos Atgimimo laikais palaikai iš aikštės buvo perkelti į Anykščių karių kapines, paminklinis akmuo pašalintas.

1944-1948 m. Troškūnuose šeimininkavo Lietuvos SSR vyriausybės skirtas vykdomasis komitetas, kurį sudarė daugiausia iš kitur atsiųsti žmonės, buvo suformuotos represinės struktūros. Troškūnų dvare buvo įkurtas tarybinis ūkis.

1945-1952 m. pasipriešinimo kovose žuvo, atsidūrė kalėjimuose, tremtyje keli šimtai buvusio Troškūnų valsčiaus žmonių. Troškūnų apylinkėse veikė Algimanto apygardos partizanų junginiai, vadovaujami troškūniečio Antano Slučkos-Šarūno. Šios apygardos kovotojams atminti Troškūnų miestelio centre 1996 m. buvo pastatytas paminklas (autoriai – skulptorius Jonas Jagėla, architektė Audronė Kaušinienė).

1950-1959 m. Troškūnai buvo rajono centras. 1956 m. Troškūnams buvo suteiktas miesto statusas, čia 1950-1959 m. buvo leidžiamas laikraštis "Staliniečio kelias". 

Rajono centru tapusiame miestelyje buvo pastatyti vykdomojo komiteto rūmai, juose nuo 1995 m. veikia Troškūnų palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninė, bei bendrabutis proftechninės mokyklos moksleiviams – šiuo metu apleistas ir nebenaudojamas pastatas. 

1959-1995 m. Troškūnai buvo apylinkės centras, nuolat nykstantis miestas, kol tapo seniūnijos centru. Troškūnuose gyveno 1495 žmonės (1959 m.), 1417 gyventojų (1970 m.), 1400 gyventojų (1986 m.), o 2000 m. – jau tik 528.

2003 m. buvo patvirtintas Troškūnų miesto herbas (autorius – dailininkas Rolandas Rimkūnas).

Troškūnų parapijos ištakos siekia XVII a. pabaigą, kai 1696 m. Troškūnų dvaro savininkas Vladislovas Sakalauskas pasikvietė vienuolius bernardinus, davė jiems žemės gabalą ir sumūrijo vienaaukštį vienuolyno pastatą. 1698 m. vienuoliams jis pastatė medinę bažnyčią.

Pirmoji Troškūnų bažnyčia 1743 m. sudegė. 1747 m. buvo atstatyta, bet 1770 m. vėl sudegė. Tuomet vienuolyno gvardijono kunigo Domininko Dambrausko rūpesčiu 1774-1787 m. buvo pastatyta nauja mūrinė Švč. Trejybės bažnyčia (architektas Martynas Knakfusas). Tuo metu Troškūnų parapija priklausė Vilniaus vyskupijos Ukmergės dekanatui, bažnyčią 1803 m. rugpjūčio 12 d. konsekravo Vilniaus pavyskupis Dovydas Pilkauskas.

Vėlyvojo baroko stiliaus lotyniško kryžiaus plano 43 metrų ilgio ir 17 metrų pločio, 21,5 metro aukščio pastatas yra bebokštis, viduje yra 7 altoriai. Šventorių juosia mūrinė tvora su metaliniais intarpais. 1800 m. buvo pastatyta ir mūrinė kvadratinio plano varpinė (architektas Pietras De Rosis).

1770-1794 m. šalia bažnyčios buvo pastatytas ir mūrinis vieno aukšto U raidės formos naujas vienuolynas.

Troškūnų vienuolynas daugiau nei du šimtmečius buvo svarbus viso krašto kultūrinio gyvenimo objektas, vienuoliai daug prisidėjo prie gyventojų mokymo, pasipriešinimo caro valdžiai.

Troškūnuose 1788-1798 m. klebonu tarnavo religinių raštų autorius Kiprijonas Lukauskas, čia jis parašė žymiausius savo pamokslus. Vienuolis kunigas Andrius Beinoravičius 1833 m. buvo areštuotas ir apkaltintas dalyvavimu 1831 m. sukilime, bet 1834 m. paleistas, neįrodžius kaltės. Vilniaus generalgubernatoriaus M. Muravjovo įsakymu triskart tirta, ar Troškūnų bernardinai neprisidėjo prie 1863 m. sukilimo. Nors įrodymų nerasta, 1864 m. lapkričio 1 d. vienuolynas buvo uždarytas. Dėl lietuviškos veiklos 1896 m. buvo nubaustas Troškūnų vikaras Vincas Pacevičius, 1902 m. – vikaras Pranciškus Janulaitis.

1890 m. Troškūnų bažnyčios varpinė buvo rekonstruota ir paaukštinta iki 43 metrų. Prie bažnyčios 1902 m. suburti vyrų ir vaikų chorai. 1908 m. klebono Antano Stapulionio (palaidotas šventoriuje) rūpesčiu bažnyčia atnaujinta. 1929-1937 m. Troškūnuose buvo įsikūrę vienuoliai pranciškonai, turėję čia naujokyną. Tėvo Kazimiero Čepulio rūpesčiu 1929-1930 m. jie suremontavo bažnyčią, vienuolyną, pastatė parapijos salę, įsteigė prieglaudą. 1930-1937 m. vienuolynui vadovavo Napoleonas Butkevičius, kuris, tuo metu jau būdamas vyresnio amžiaus, aktyvesnės vienuolių veiklos nebeišplėtojo. Troškūnų vienuolynas neišgyveno, apie 1937 m. vienuoliai patys iš Troškūnų pasitraukė į Kretingą.

Po Antrojo pasaulinio karo vienuolynas buvo nacionalizuotas, naudojamas įvairiai ūkinei paskirčiai, vėliau apleistas. Tik 1989 m. grąžinus jį Panevėžio vyskupijai, Troškūnų vienuolynas kunigo Stasio Kazėno ir jį pakeitusio kunigo, kanauninko Sauliaus Filipavičiaus iniciatyva buvo rekonstruotas bei pritaikytas visuomenės poreikiams, jame vyksta rekolekcijos, Adolfo Kolpingo draugijos renginiai.

Troškūnų bažnyčioje yra seniausi Anykščių krašto vargonai, garsėjantys ir savo puošnumu: jie primena trijų vainikų karūną, papuoštą trimituojančių angelų ir arfa grojančio karaliaus Dovydo skulptūromis. Apie 1787-1789 m. juos čia sumontavo Vilniuje dirbęs vokiečių kilmės vargonų meistras Mikalojus Jansonas (17??-1793). Tuo metu vargonai buvo 2 manualų, turėjo 23 registrus. Lygiai taip pat atrodo to paties meistro vargonai Tytuvėnų (Kelmės r.) ir Kurtuvėnų (Šiaulių r.) bažnyčiose. 1855 m. bažnyčios inventoriuje irgi minimi tie patys 23 balsų vargonai. 1902 m. remontuojant Troškūnų bažnyčią ir vargonai buvo perstatyti – vienas garsiausių XIX a. pab.-XX a. pr. meistrų Juozapas Radavičius (1857-1911) tame pačiame prospekte įrengė 2 manualų su pedalu 17 balsų vargonus, kurie yra iki šiol, o senųjų vargonų fragmentai buvo panaudoti, montuojant naujus vargonus Šimonių (Kupiškio r.) bažnyčioje.  

Troškūnų bažnyčioje, Švč. Mergelės Marijos altoriuje, yra istorinis, stebuklingu laikomas Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės paveikslas. Manoma, kad XVI ar XVII a. tapytas paveikslas buvo dar senojoje medinėje Troškūnų bažnyčioje, paskui, jai sudegus, ilgą laiką jis buvo įtaisytas didžiajame altoriuje, o XX a. viduryje – vėl dešiniajame šoniniame altoriuje, kol prieš kelis dešimtmečius dingo ir buvo laikomas pražuvusiu. Tvarkydamas altorių, po kitais audeklais ir menkaverčiais paveikslais 1989 m. jį rado klebonas S. Kazėnas. 1992 m. paveikslą restauravo Balys Pakštas, nuo 1994 m. jis vėl yra dešiniajame altoriuje.

Dabar Troškūnų parapija priklauso Panevėžio vyskupijos Anykščių dekanatui. Didžiausia parapijos šventė yra Šv. Antano atlaidai birželio 13 d. Kitos šventės: Porciunkulės atlaidai rugpjūčio 2 d. ir Šv. Pranciškaus atlaidai spalio 4 d.

Troškūnų katalikų kapinės yra pietrytiniame miesto pakraštyje, jose buvo laidojama nuo XIX a. pabaigos, kapinės išplėstos XX a. pabaigoje. Centrinėje kapinių dalyje yra medinė koplyčia, statyta 1790 m. vienuolių bernardinų, 1892 m. Šimkausko restauruota.

Troškūnų kapinėse palaidota knygnešė, visuomenininkė ir švietėja Felicija Povickaitė-Bartkevičienė (1873-1945), jos kapas saugomas kaip kultūros paminklas.

1773 m. prie bernardinų vienuolyno buvo įsteigta pirmoji Troškūnų pradžios mokykla. Mokinių skaičius joje nuolat augo: 1782 m. čia mokėsi 32, 1796 m. – 128, 1825 m. – 555 mokiniai. Vienuolyne XVIII a. veikė ir vienuolių retorikos mokykla.

Nuo 1797 m. Troškūnuose veikė jau 5 klasių vidurinė mokykla. 1798-1801 m. šioje mokykloje vokiečių kalbos mokė vienuolis kalbininkas, pirmosios žemaičių kalbos gramatikos autorius Simonas Grosas. 1803 m. Troškūnų mokykloje klasių skaičius padidintas iki šešių, o 1807 m. Troškūnų mokykla buvo paversta kolegija. Šioje kolegijoje 1809-1815 m. mokėsi dailininkas tapytojas Kanutas Ruseckas, čia mokėsi ir ją apie 1825 m. baigė kunigas ir teologas Antanas Kikutis-Kitkevičius, apie 1827 m. – kunigas ir poetas Kajetonas Aleknavičius.

1829 m. ji gavo gimnazijos teises, 1834 m. tapo Panevėžio bajorų mokykla. Ši mokykla turėjo įvairių mokymo priemonių, biblioteką, kurioje buvo apie 300 knygų. 1840 m. ši mokykla iš Troškūnų buvo perkelta į Panevėžį. 1865 m. Troškūnuose buvo įsteigta berniukų, o 1867 m. – ir mergaičių rusiška pradžios mokykla. Troškūnuose veikė ir parapinė mokykla, kurioje 1880 m. mokėsi 58 mokiniai.

Apie 1906 m. dvarininkas Stasys Montvila Troškūnų dvare įkūrė vargšų vaikų lietuvišką-lenkišką mokyklą. Joje buvo trys skyriai, mokėsi apie 200 vaikų.

Po Antrojo pasaulinio karo Troškūnų miestelio pakraštyje, Žiedonių kaimo teritorijoje, buvo pastatytas naujas trijų aukštų mokyklos pastatas, kuriame iki šiol dirba Troškūnų vidurinė mokykla. Ilgiausiai, 1960-1990 m., jos direktoriumi dirbo pedagogas ir publicistas Jaroslavas Markuckas. 1999 m. mokyklai suteiktas rašytojo Kazio Inčiūros vardas. 2006 m. mokykla pradėta renovuoti. Troškūnų Kazio Inčiūros vidurinėje mokykloje mokosi apie 350 mokinių, direktorė – Aušra Sapkauskienė (nuo 2001 m.).

1960 m. į Troškūnus iš Panevėžio buvo perkelta specialioji žemės ūkio mechanizavimo amatų mokykla Nr. 2, kuri 1960-1985 m. čia veikė kaip Troškūnų žemės ūkio mechanizavimo mokykla Nr. 2, vėliau – kaimo profesinė technikos mokykla Nr. 2. Ši mokykla ruošė specialistus žemės ūkiui – traktorininkus, vairuotojus ir šaltkalvius remontininkus. 1985 m. mokykla buvo iškelta į naują mokymo bazę Anykščiuose.

Nuo 1947 m. Troškūnuose veikia biblioteka, dabar – Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos padalinys. Nuo 2005 m. joje įrengtas viešosios interneto prieigos taškas, nuo 2009 m. čia įsikūrė ir veikia Troškūnų šeimos veiklos namai. Biblioteka artimai bendrauja su kraštiečiais kūrėjais, turi stiprias kraštotyros veiklos tradicijas.

Nuo 1954 m. miestelyje yra kultūros namai, dabar – Anykščių kultūros centro skyrius. Jame buriasi vaikų ir jaunimo teatras- studija "Mes" (vadovė – Jolanta Pupkienė), suaugusiųjų mėgėjų teatro kolektyvas, etnografinis ansamblis. Troškūnų kultūrinė veikla pasižymi tęstiniais jaunimo festivaliais ir netradiciniais meno projektais.

Troškūnuose yra vaistinė (nuo 1888 m.) ir pašto įstaiga. XX a. septintajame dešimtmetyje buvo pastatyti nauji kultūros namų, pašto, rūbų parduotuvės ir restorano pastatai. Troškūnuose nuo 1987 m. keletą metų veikė Utenos trikotažo ir galanterijos gamybinio susivienijimo filialas – trikotažo siuvykla.

Troškūnuose 1945-1952 m. veikė ambulatorija, o nuo 1952 m. – ligoninė. Iki 1995 m. veikusi kaip Anykščių rajono centrinės ligoninės padalinys 50 vietų Troškūnų ligoninė buvo pertvarkyta į Troškūnų ambulatoriją ir Troškūnų palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninę (vadovas – Rimondas Bukelis).

Troškūnuose 1997 m. susibūrė folklorinis ansamblis "Malmaža", veikia Troškūnų Kazio Inčiūros vidurinės mokyklos klubas "Europietis", klubas "Ąžuolas", Troškūnų bendruomenė. 1996 m. buvo įkurta Troškūnų kraštiečių bendrija.

Minint Troškūnų 300 metų jubiliejų, miestelio centre pastatytas kryžius (autorius – Virginijus Grigas).

Troškūnuose gimė:

1888 m. – vargonininkas ir chorvedys Antanas Kaminskas,

1896 m. – kariškis ir pedagogas Antanas Maneika,

1913 m. – laisvės gynėjas, partizanų vadas Stasys Slučka-Bistrūnas,

1917 m. – laisvės gynėjas, partizanų vadas Antanas Slučka-Šarūnas,

1919 m. – inžinierius ir visuomenininkas Bronius Gaižauskas,

1922 m. – spaustuvininkas Jonas Danaitis,

1924 m. – gydytojas Zenonas Gailiušis ir kunigas Kazimieras Žeimys,

1928 m. – miškininkas ekonomistas Česlovas Lekavičius,

1938 m. – statybininkas, politikas Boleslovas Gurskis ir mokslininkė fizikė Sigita Tauraitienė,

1941 m. – inžinierė, poetė Regina Polikevičiūtė-Kardišauskienė,

1943 m. – gydytojas Jurgis Valentinas Janulis,

1946 m. – kariškis ir visuomenininkas Zenonas Mameniškis,

1947 m. – pedagogas ir politikas Antanas Žemaitis,

1951 m. – mokslininkas farmacininkas Valdimaras Janulis,

1954 m. – teisininkas ir diplomatas Oskaras Jusys,

1956 m. – dainininkė solistė Vitalija Kirstukaitė-Kančienė ir pedagogė kalbininkė Audronė Šarskuvienė,

1957 m. – fotomenininkas, visuomenininkas Vytautas Janulis,

1958 m. – kultūros organizatorius Gediminas Beržinis, ekonomistas ir politikas Eugenijus Maldeikis ir sporto organizatorius Antanas Molevičius, 

1959 m. – mokslininkas chemikas Zenonas Jusys, teisininkas Egidijus Laužikas ir dailininkė Jovita Glemžaitė-Matuzienė,

1963 m. – sportininkas Vidas Janonis ir sporto organizatorius Arvydas Krikščiūnas,

1965 m. – kariškis sportininkas Rimvydas Bilius.