TROŠKŪNAI
Vietovės aprašymas rengiamas. Papildykite žinias apie šią vietovę el. p.: info@anykstenai.lt
  Gretimos vietovės:
PAJUOSTIS | SMĖLYNĖ | TROŠKŪNĖLIAI | VAIDLONYS | ŽIEDONIAI |

2024-02-17   |   Spausdinti

Vieta žemėlapyje

Miestas Anykščių rajone 16 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Anykščių. Įsikūręs abipus krašto kelio Anykščiai–Panevėžys, į pietvakarius nuo siaurojo geležinkelio Panevėžys–Anykščiai linijos. Piečiau miesto teka Juostos upelė – Nevėžio dešinysis intakas. Ribojasi su Žiedonių, Smėlynės ir Vaidlonių kaimais, Troškūnėlių ir Pajuosčio viensėdžiais.

Seniūnijos centras (nuo 1995 m.). Gyventojų skaičius – 451 (2011 m., 5-oji pagal dydį rajono gyvenamoji vietovė). Plotas – 80 ha. Troškūnai turi miesto seniūnaitiją (nuo 2009 m.), mieste yra Vilniaus, Vytauto, S. Dariaus ir S. Girėno, K. Inčiūros, Žilvičių, Užubalių, Žemaitės, Juostos, J. Basanavičiaus, Miško, Lauko, Draugystės, Tulpių, Traupio, Birutės, Sodų, Anykščių gatvės ir Nepriklausomybės aikštė.

Troškūnų vietovė dokumentuose minima nuo 1506 metų, XVI a. minimas Troškūnų dvaras. Miesteliu tapo XVII–XVIII a., kai čia įsikūrė vienuoliai bernardinai. 1698 m. Troškūnai gavo turgaus privilegiją, 1748 m. – prekybos privilegiją.

Nuo XVII a. pabaigos iki XVIII a. pabaigos miestelis vadinosi Vladislavovu (Wladislawow), bet tarp vietinių žmonių nuo seno vartotas ir Troškūnų vardas. Jis yra asmenvardinės kilmės, nuo pavardės Troškūnas, kuriai giminingos žinomos iki šiol. Nuo XVIII a. pabaigos raštuose jau minimas jo vardas Traszkuny, XIX a. pradžioje – Traschkuny, XIX a. viduryje – Traškuny, o nuo XX a. pradžios – tik Traškunai, Troškunai, Troškūnai. Troškūnų miestelio vardu dar vadinamos gatvės Anykščiuose ir Šiauliuose.

XVIII a. Troškūnų dvaras ir miestelis priklausė dvarininkams Petkevičiams. 1811 m. Benediktas Petkevičius pardavė visą šį turtą su aplinkiniais kaimais Juozapui Hopenui (būsimojo vaistininko Kazimiero Hopeno seneliui), o 1850 m. Troškūnų dvarą iš Hopenų nusipirko Stanislovas Montvila. Montviloms Troškūnų dvaras priklausė iki nacionalizacijos 1940 m.

1831 m. į Troškūnus buvo atvykę ir visą savaitę čia išbuvo sukilėliai. 1863–1864 m. sukilimo metu valsčiuje vyko didelės kovos su rusų kariuomene.

XIX–XX a. pirmojoje pusėje Troškūnai buvo valsčiaus centras, miestelis su visomis jam reikalingomis įstaigomis. 1875 m. čia buvo įsteigtas kredito kooperatyvas – vienas iš pirmųjų Lietuvoje. 1897–1899 m. nutiesus siaurąjį (750 mm pločio vėžės) geležinkelį Panevėžys–Anykščiai–Utena–Švenčionėliai, į šiaurės rytus nuo miestelio, Žiedonių kaimo teritorijoje, buvo pastatyta Troškūnų geležinkelio stotis.

Troškūnuose buvo 294 gyventojai (1833 m.), 321 gyventojas (1869 m.), 1221 gyventojas (1897 m.), 1040 gyventojų (1903 m.), 1101 gyventojas (1923 m.). Troškūnuose su dvaru ir geležinkelio stotimi – 1252 gyventojai (1923 m.) ir apie 1500 žmonių (1939 m.). 1904 ir 1937 m. Troškūnų miestelį smarkiai nuniokojo gaisrai.

1920 m. lapkričio 22 d. kovoje su prasiveržusiais lenkais Troškūnuose žuvo šauliai Jonas Budrevičius (1900–1920), Petras Liktoras (1903–1920), Antanas Miškeliūnas (1901–1920), Petras Tunkevičius (1902–1920) ir Antanas Žarskus (1895–1920). Tą dieną ties Troškūnais pasirodžiusius lenkų kavalerijos brigados žvalgus nuo bažnyčios stogo apšaudė lietuvių partizanų šaulių grupė. Žvalgai atsitraukė, bet netrukus į Troškūnus įsiveržė pagrindinė kavalerijos grupė, kuri po trumpo susišaudymo suėmė keturis šaulius: J. Budrevičių, P. Liktorą, A. Miškeliūną ir P. Tunkevičių, kuriuos čia pat, šalia bažnyčios, sušaudė. Ištrūkęs ir atsišaudantis bėgęs A. Žarskus buvo pasivytas ir nušautas Vytauto gatvės 9-ojo namo kieme, o K. Simonavičius buvo sunkiai sužalotas – sukapotas kardais.

P. Tunkevičius ir P. Liktoras 1920 m. lapkričio 24 d. buvo palaidoti Troškūnų centre, Nepriklausomybės sodelyje, ant jų kapo pastatytas paminklas. Prie jo iki 1941 metų vasaros vykdavo tautinių švenčių iškilmės. Po Antrojo pasaulinio karo paminklas buvo nugriautas, palaikai perkelti į Troškūnų kapines. Atgimimo metais toje vietoje pastatytas kryžius, o prie senosios Troškūnų mokyklos pastato sienos atkurta dar 1928 m. įrengta atminimo lenta su žuvusiųjų vardais ir įrašu: "Už gimtąją šalį jie krito / Troškūnų miestelyje. / Duok, Viešpatie, amžiną rytą / Vėlėms jų ir mūsų žemelei". 1989 m. rugsėjo 22 d. Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus ekspedicijos dalyviai iš šaulių žūties vietų paėmė tris simbolinius akmenis, kurie buvo įmūryti į tuo metu Karo muziejaus sodelyje atkurto paminklo "Žuvusiems už Lietuvos laisvę" postamentą.

Iki 1940 m. Troškūnai buvo Panevėžio apskrities valsčiaus centras. Miestelyje veikė pagrindinės įstaigos: valsčiaus raštinė, daboklė ir policijos nuovada, paštas, Troškūnų miškų urėdija ir Šimonių girininkija, vaistinė. Apie 1931 m. buvo atidarytas akušerijos punktas, nuo 1939 m. pradėjo dirbti ir gydytojas. Tuo metu miestelyje buvo įvesta elektra, išgrįstos gatvės. Susikūrė ir veikė žemės ūkio kooperatyvai "Dobilas", "Žolynas", "Taupumas", "Aruodas", smulkaus kredito draugija. Miestelyje dirbo amatininkai: veikė 3 vilnos karšyklos, 2 kailių dirbtuvės, 2 kalvės, 2 kepyklos, kelios plytinės ir puodžių dirbtuvės, 2 kryžių dirbtuvės, buvo atidaryta keliolika parduotuvių.

1940–1941 m. okupacijos laikotarpiu buvo sudaryta nauja valsčiaus taryba, apribota bažnyčios veikla, uždraustos katalikiškos bei visuomeninės organizacijos. Per 1941 m. birželio 14 d. deportaciją Troškūnuose buvo suimta ir išvežta buvusio miestelio šaulių būrio vado mokytojo A. Bieliausko šeima.

1941–1944 m. okupacijos laikotarpiu vokiečiai suvarė visus Troškūnų žydus į mokyklos patalpas. Jie valė gatves bei dirbo kitus darbus. Vėliau visi žydai geležinkeliu buvo išvežti, nė vienas į Troškūnus negrįžo. Keletas sušaudytų žydų palaidota Troškūnų žydų kapinėse Smėlynės kaime.

Karo metu Troškūnų ir Dabužių miškuose slapstėsi raudonieji partizanai – "Gražinos" būrys. Juos suorganizavo per Rytų frontą iš Sovietų Sąjungos permestas Kazimieras Štaras (1908–1944). 1944 m. birželio 11 d. K. Štaras ir partizanas Stasys Vilčinskas (1927–1944) buvo nušauti, abu palaidoti miestelio aikštėje, jiems pastatytas paminklinis akmuo, bet netrukus palaikai buvo perkelti į Antrojo pasaulinio karo aukų kapines Anykščiuose. K. Štaro vardu buvo pavadintas ir Vaidlonyse bei aplinkiniuose kaimuose iki 1990 m. veikęs kolūkis. Lietuvos Atgimimo laikais paminklinis akmuo iš aikštės pašalintas.

1944–1948 m. Troškūnuose šeimininkavo Lietuvos SSR vyriausybės skirtas vykdomasis komitetas, kurį sudarė daugiausia iš kitur atsiųsti žmonės, buvo suformuotos represinės struktūros. Troškūnų dvare buvo įkurtas tarybinis ūkis.

1945–1952 m. pasipriešinimo kovose žuvo, atsidūrė kalėjimuose, tremtyje keli šimtai buvusio Troškūnų valsčiaus žmonių. Troškūnų apylinkėse veikė Algimanto apygardos partizanų junginiai, vadovaujami troškūniečio Antano Slučkos-Šarūno.

1950–1959 m. Troškūnai buvo rajono centras. 1956 m. Troškūnams buvo suteiktas miesto statusas.

Troškūnuose nuo 1950 m. sausio 13 d. iki 1959 m. gruodžio 10 d. buvo leidžiamas Troškūnų rajono laikraštis "Staliniečio kelias". 1951 m. jis pradėjo eiti kaip savaitraštis, vėliau leistas du kartus per savaitę. Laikraščio tiražas augo nuo 1000 egz. (1951 m.) iki 2150 egz. (1959 m.). Laikraščio redaktoriais dirbo: 1951 m. – Antanas Petrauskas, 1952–1959 m. – Elena Stankevičienė-Stukelienė. Išformavus Troškūnų rajoną, laikraščio leidyba nutrūko.

Rajono centru tapusiame miestelyje buvo pastatyti Vykdomojo komiteto rūmai, juose nuo 1995 m. veikia Troškūnų palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninė, bei bendrabutis proftechninės mokyklos moksleiviams – šiuo metu apleistas ir nebenaudojamas pastatas. 

1959–1995 m. Troškūnai buvo apylinkės centras, nuolat nykstantis miestas, kol 1995 m. tapo seniūnijos centru. Troškūnų seniūniją sudaro vienas miestas, vienas miestelis, 76 kaimai, 26 viensėdžiai ir viena geležinkelio stoties gyvenvietė. Nuo 2009 m. seniūnijoje įsteigtos 9 seniūnaitijos. Seniūnijos teritorijoje (29152,9 ha) gyvena 2745 žmonės (2011 m.).

1990–1995 m. Troškūnų miesto ir apylinkės viršaičiu dirbo Antanas Jankauskas, nuo 1995 m. seniūnijos seniūnų pareigas ėjo: 1995–2000 m. – Antanas Vaitkūnas, 2000 m. – Arūnas Giraitis, 2000–2012 m. – Janė Dilienė, 2012–2020 m. – Antanas Jankauskas, nuo 2020 m. Troškūnų seniūnas yra Rimantas Sereičikas.

Troškūnuose gyveno 1495 žmonės (1959 m.), 1417 gyventojų (1970 m.), 1400 gyventojų (1986 m.), o 2001 m. – jau tik 525.

2003 m. buvo patvirtintas Troškūnų miesto herbas (autorius – dailininkas Rolandas Rimkūnas pagal Arūno Tarabildos 1968 m. idėją): auksiniame lauke juodas puolantis šernas su sidabrine iltimi ir akimi.

Troškūnų parapijos ištakos siekia XVII a. pabaigą, kai 1696 m. Troškūnų dvaro savininkas Vladislovas Sakalauskas pasikvietė vienuolius bernardinus, davė jiems žemės gabalą ir sumūrijo vienaaukštį vienuolyno pastatą. 1698 m. vienuoliams jis pastatė medinę bažnyčią.

Pirmoji Troškūnų bažnyčia 1743 m. sudegė. 1747 m. buvo atstatyta, bet 1770 m. vėl sudegė. Tuomet vienuolyno gvardijono kunigo Domininko Dambrausko rūpesčiu 1774–1787 m. buvo pastatyta nauja mūrinė Švč. Trejybės bažnyčia (architektas Martynas Knakfusas). Tuo metu Troškūnų parapija priklausė Vilniaus vyskupijos Ukmergės dekanatui, bažnyčią 1803 m. rugpjūčio 12 d. konsekravo Vilniaus pavyskupis Dovydas Pilkauskas.

Vėlyvojo baroko stiliaus lotyniško kryžiaus plano 43 metrų ilgio ir 17 metrų pločio, 21,5 metro aukščio pastatas yra bebokštis, viduje yra 7 altoriai. Šventorių juosia mūrinė tvora su metaliniais intarpais. 1800 m. buvo pastatyta ir mūrinė kvadratinio plano varpinė (architektas Pietras De Rosis).

1770–1794 m. šalia bažnyčios buvo pastatytas ir mūrinis vieno aukšto U raidės formos naujas vienuolynas.

Troškūnų vienuolynas daugiau nei du šimtmečius buvo svarbus viso krašto kultūrinio gyvenimo objektas, vienuoliai daug prisidėjo prie gyventojų mokymo, pasipriešinimo caro valdžiai.

Troškūnuose 1788–1798 m. klebonu tarnavo religinių raštų autorius Kiprijonas Lukauskas, čia jis parašė žymiausius savo pamokslus. Vienuolis kunigas Andrius Beinoravičius 1833 m. buvo areštuotas ir apkaltintas dalyvavimu 1831 m. sukilime, bet 1834 m. paleistas, neįrodžius kaltės. 1855 m. rugpjūčio pradžioje Troškūnų parapiją vizitavo Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius.

Vilniaus generalgubernatoriaus M. Muravjovo įsakymu triskart tirta, ar Troškūnų bernardinai neprisidėjo prie 1863 m. sukilimo. Nors įrodymų nerasta, 1864 m. lapkričio 1 d. vienuolynas buvo uždarytas. Dėl lietuviškos veiklos 1896 m. buvo nubaustas Troškūnų vikaras Vincentas Pacevičius, 1902 m. – vikaras Pranciškus Janulaitis.

1890 m. Troškūnų bažnyčios varpinė buvo rekonstruota ir paaukštinta iki 43 metrų. Prie bažnyčios 1902 m. suburti vyrų ir vaikų chorai. 1908 m. klebono Antano Stapulionio rūpesčiu bažnyčia atnaujinta. 1929–1937 m. Troškūnuose buvo įsikūrę vienuoliai pranciškonai, turėję čia naujokyną. Tėvo Kazimiero Čepulio rūpesčiu 1929–1930 m. jie suremontavo bažnyčią, vienuolyną, pastatė parapijos salę, įsteigė prieglaudą. 1930–1937 m. vienuolynui vadovavo Napoleonas Butkevičius, kuris, tuo metu jau būdamas vyresnio amžiaus, aktyvesnės vienuolių veiklos nebeišplėtojo. Troškūnų vienuolynas neišgyveno, apie 1937 m. vienuoliai patys iš Troškūnų pasitraukė į Kretingą. 1935 m. rugpjūčio 18–19 dienomis Troškūnų parapiją vizitavo Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas.

Po Antrojo pasaulinio karo vienuolynas buvo nacionalizuotas, naudojamas įvairiai ūkinei paskirčiai, vėliau apleistas. Tik 1989 m. grąžinus jį Panevėžio vyskupijai, Troškūnų vienuolynas kunigo Stasio Kazėno ir jį pakeitusio kunigo, kanauninko Sauliaus Filipavičiaus iniciatyva buvo rekonstruotas bei pritaikytas visuomenės poreikiams, jame vyksta rekolekcijos, Adolfo Kolpingo draugijos renginiai.

Troškūnų bažnyčioje yra seniausi Anykščių krašto vargonai, garsėjantys ir savo puošnumu: jie primena trijų vainikų karūną, papuoštą trimituojančių angelų ir arfa grojančio karaliaus Dovydo skulptūromis. Apie 1787–1789 m. juos čia sumontavo Vilniuje dirbęs vokiečių kilmės vargonų meistras Mikalojus Jansonas (1720–1793). Tuo metu vargonai buvo 2 manualų, turėjo 23 registrus. Lygiai taip pat atrodo to paties meistro vargonai Tytuvėnų (Kelmės r.) ir Kurtuvėnų (Šiaulių r.) bažnyčiose. 1855 m. bažnyčios inventoriuje irgi minimi tie patys 23 balsų vargonai. 1902 m. remontuojant Troškūnų bažnyčią ir vargonai buvo perstatyti – vienas garsiausių XIX a. pab. – XX a. pr. meistrų Juozapas Radavičius (1857–1911) tame pačiame prospekte įrengė 2 manualų su pedalu 17 balsų vargonus, kurie yra iki šiol, o senųjų vargonų fragmentai buvo panaudoti, montuojant naujus vargonus Šimonių (Kupiškio r.) bažnyčioje.  

Troškūnų bažnyčioje, Švč. Mergelės Marijos altoriuje, yra istorinis, stebuklingu laikomas Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės paveikslas. Manoma, kad XVI ar XVII a. tapytas paveikslas buvo dar senojoje medinėje Troškūnų bažnyčioje, paskui, jai sudegus, ilgą laiką jis buvo įtaisytas didžiajame altoriuje, o XX a. viduryje – vėl dešiniajame šoniniame altoriuje, kol prieš kelis dešimtmečius dingo ir buvo laikomas pražuvusiu. Tvarkydamas altorių, po kitais audeklais ir menkaverčiais paveikslais 1989 m. jį rado klebonas S. Kazėnas. 1992 m. paveikslą restauravo Balys Pakštas, nuo 1994 m. jis vėl yra dešiniajame altoriuje.

Išvalytame ir rekonstruotame bažnyčios rūsyje XXI a. pradžioje įrengta kultūros renginių salė. Šalia bažnyčios įrengtas taktilinis maketas, pristatantis bažnyčios ir vienuolyno pastatų ansamblį regos negalią turintiems žmonėms (2023 m.).

Bažnyčios šventorius apjuostas mūrine tinkuota tvora. Šventoriuje yra skulptūrinis paminklas, skirtas Šv. Antano Paduviečio (1195–1231) mirties 700-osioms metinėms atminti (autorius – skulptorius Benjaminas Jakševičius, 1931 m.), ąžuolinis Misijų kryžius (1925 m.), stogastulpis su kryžiumi bažnyčios 200 metų sukakčiai atminti, dekoratyvinis Šv. Huberto – medžiotojų globėjo stogastulpis (2018 m.), kunigų Igno Labanausko, Antano Stapulionio, Jono Bagdono ir Petro Krasausko bei klieriko Adomo Pakalnio kapai.

Švč. Trejybės bažnyčios ir bernardinų vienuolyno statinių ansamblis yra Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registro objektas (unikalus objekto kodas 29920, nuo 2004 m.). Ansambliui priklauso valstybės saugomi paminklai: Švč. Trejybės bažnyčia (kodas 1332), senoji mokykla (kodas 1331), Bernardinų vienuolynas (kodas 29921), varpinė (kodas 29922) ir šventoriaus tvora su vartais (kodas 29923). Troškūnų bažnyčioje saugomi dailės paminklai – Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registro objektai: paveikslas "Šv. Antanas" (kodas 8773), paveikslas "Šv. Pranciškus Asyžietis" (kodas 8774), skulptūra "Nazaretietis" (kodas 8776), kryžius su Nukryžiuotojo ir nežinomų šventųjų skulptūromis (kodas 8778), paveikslas "Šv. Barbora" (kodas 20172), paveikslas "Šv. Domininkas" (kodas 20173), paveikslas "Marija Magdalena" (kodas 20174) ir penki altoriai su skulptūromis (kodas 20175).

Dabar Troškūnų parapija priklauso Panevėžio vyskupijos Anykščių dekanatui. Didžiausia parapijos šventė yra Šv. Antano atlaidai birželio 13 d. Kitos šventės: Porciunkulės atlaidai rugpjūčio 2 d., Švč. Mergelės Marijos Karalienės atlaidai rugpjūčio 22 d. (nuo 2007 m.) ir Šv. Pranciškaus atlaidai spalio 4 d.

Troškūnų parapiją administravo kunigai: iki 1788 m. – Kristoforas Zajančkauskas, 1788–1798 m. – Kiprijonas Lukauskas, nuo 1798 m. – Brunas Sutkevičius, 1853–1864 m. – Teofilis Nagrodskis, 1864–1865 m. laikinai Kavarsko vikaras Antanas Jacevičius, 1865–1890 m. – Juozapas Gabševičius, 1890–1895 m. – Romanas Šimanauskas, 1896–1917 m. – Antanas Stapulionis, 1917–1929 m. – Antanas Pauliukas, 1929–1931 m. – Kazimieras Čepulis, 1935–1937 m. – Napoleonas Butkevičius, 1937–1945 m. – Antanas Juška, 1945–1946 m. – Ignas Labanauskas, 1946–1959 m. – Antanas Baltrukėnas, 1960–1966 m. – Povilas Čiučkis, 1966–1988 m. – Jonas Bagdonas, 1989–1990 m. – Stasys Kazėnas, 1990–2023 m. – Saulius Filipavičius, nuo 2003 m. jam talkino rezidentas Aurelijus Simonaitis.

Troškūnų katalikų kapinės yra pietrytiniame miesto pakraštyje, jose buvo laidojama nuo XIX a. pabaigos, kapinės išplėstos į rytus 1989 m. Centrinėje kapinių dalyje yra medinė koplyčia, statyta 1790 m. vienuolių bernardinų, 1892 m. Šimkausko restauruota. Troškūnų kapinėse šalia motinos ir sesers Juzefos Okuličienės palaidota knygnešė, visuomenininkė ir švietėja Felicija Povickaitė-Bartkevičienė (1873–1945), jos kapą ženklina skulptorės Dalios Zubovaitės-Paliukaitienės sukurtas akmeninis paminklas (1957 m.), kapas yra Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registro objektas (unikalus kodas 16783, nuo 2005 m.). Nuo 1989 m. kapinėse, toje vietoje, kur žvyrduobėse šalia senųjų kapų buvo užkasami XX a. viduryje žuvusių laisvės gynėjų palaikai, kuriamas Lietuvos partizanų atminimo memorialas, pastatyti 48 betoniniai kryžiai su įrašais (idėjos autorius – Eligijus Smetona).

1773 m. prie bernardinų vienuolyno buvo įsteigta pirmoji Troškūnų pradžios mokykla, 1786 m. pertvarkyta į apskrities mokyklą. Mokinių skaičius Troškūnuose nuolat augo: 1782 m. čia mokėsi 32, 1796 m. – 128, 1825 m. – 555 mokiniai. Vienuolyne XVIII a. veikė ir vienuolių retorikos mokykla.

Nuo 1797 m. rugpjūčio Troškūnuose bernardinai atidarė jau 5 klasių apskrities vidurinę mokyklą, jai vadovavo prefektas vienuolis bernardinas Oreliušas Vaičechovskis, dėstęs fiziką. 1798–1801 m. šioje mokykloje vokiečių kalbos mokė vienuolis kalbininkas, pirmosios žemaičių kalbos gramatikos autorius Simonas Grosas, taip pat dirbo matematikos ir prancūzų kalbos mokytojas Juozapas Januševičius, dailės ir retorikos mokytojas Bonaventūra Stankevičius, mokytojai Banavertas Lukaševičius ir Leonas Tumavičius. Vėliau mokyklos prefektu apie 1800–1807 m. buvo Feliksas Savickis.

1803 m. Troškūnų mokykloje klasių skaičius padidintas iki šešių, o 1807 m. Troškūnų mokykla buvo paversta kolegija. Jai vadovavo kunigai: apie 1808 m. – Povilas Budnevskis, apie 1814–1815 m. – Protazas Belskis, apie 1817–1818 m. – Klementas Pščelkovas, apie 1820–1823 m. – Fortunatas Černevskis. Šioje kolegijoje 1809–1815 m. mokėsi dailininkas tapytojas Kanutas Ruseckas, čia mokėsi ir ją apie 1825 m. baigė kunigas ir teologas Antanas Kikutis-Kitkevičius, apie 1827 m. – kunigas ir poetas Kajetonas Aleknavičius.

1823 ar 1829 m. ji gavo gimnazijos teises, o nuo 1834 m. tapo Panevėžio bajorų mokykla.  Nuo 1822 m. ilgesnį laiką jai vadovavo kunigas Vladislovas Zavackis. Iki 1840 m. gimnazijoje mokėsi būsimieji 1863 m. sukilimo vadai dailininkas Eliziejus Liutkevičius ir poetas Julius Anusavičius. Gimnazija turėjo įvairių mokymo priemonių, biblioteką, kurioje buvo apie 300 knygų. 1840 m. gimnazija iš Troškūnų buvo perkelta į Panevėžį.

1865 m. Troškūnuose buvo įsteigta berniukų, o 1867 m. – ir mergaičių rusiška pradinė mokykla. Berniukų pradinėje mokykloje dirbo mokytojai: nuo 1872 m. – Stepanas Priselkovas, 1874–1877 m. – Pavelas Nikolskis, 1876–1877 m. – Aleksejus Kolokolovas, 1877–1880 m. – Viktoras Specura, 1883–1884 m. – Michailas Vasilionokas, 1884–1888 m. – Konstantinas Gaidukovas, 1889–1890 m. – Jakovas Sosnovskis, 1890–1891 m. – Ivanas Jakubovskis, 1891–1893 m. – Varfolomejus Sekačius, 1893–1894 m. – Piotras Ozerčiukas, 1895–1902 m. – Fedotas Rogevičius, 1903–1905 m. – Aleksandras Česenka, 1906–1915 m. – Juozas Burba, 1908–1909 m. – Leontijus Morockis, 1910 m. – Nikolajus Liubimovas, 1911–1914 m. – Konstantinas Romaševskis, 1911–1915 m. – Praskovja Nikolajeva, 1914 m. – Marija Maksimovič. Mergaičių pradinėje mokykloje dirbo mokytojai: 1872–1874 m. – Klavdija Bauer, 1874–1879 m. – Marija Golubeva, 1879–1881 m. – Nadežda Baranovskaja, 1881–1887 m. – Jevgenija Golikova, 1886–1888 m. – Natalija Lebedeva, 1889–1890 m. – Sofija Bunakova, 1890–1892 m. – Aleksandra Veleijskaja, 1892–1902 m. – Aleksandra Kiselenkova, 1902–1904 m. – Raisa Spasskaja, 1905–1906 m. mokytojo nebuvo, 1908–1909 m. – Aleksandra Končevskaja, 1910–1915 m. – Anastasija Boričevskaja-Gavrilova. Priartėjus Pirmojo pasaulinio karo frontui, 1915 m. abi pradinės mokyklos Troškūnuose buvo uždarytos. 

Troškūnuose veikė ir parapinė mokykla, kurioje 1880 m. mokėsi 58 mokiniai. Apie 1906 m. dvarininkas Stanislovas Montvila Troškūnų dvare įkūrė vargšų vaikų lietuvišką-lenkišką mokyklą. Joje buvo trys skyriai, mokėsi apie 200 vaikų. Vėliau miestelyje iki 1944 m. veikė šešių klasių pradžios mokykla, paskutinis jos vedėjas buvo A. Malickas.

Po Antrojo pasaulinio karo, 1944 m., Troškūnuose buvo pradėta atkurti vidurinę mokyklą, veikusią senajame XIX a. bajorų mokyklos pastate. 1949 m. ji išleido pirmąją 8 klasių progimnazijos abiturientų laidą, nuo 1949 m. jai suteiktas vidurinės mokyklos statusas, galiojantis iki šiol. 1957–1961 m. Troškūnų miestelio pakraštyje, Žiedonių kaimo teritorijoje, buvo pastatytas naujas trijų aukštų mokyklos pastatas, kuriame iki šiol įsikūrusi Troškūnų vidurinė mokykla. Mokyklos direktoriais dirbo: iki 1949 m. – M. Šipelytė, 1949–1951 m. – Klemensas Dvelis, 1951 m. – Česlovas Vaišvila, 1951–1953 m. – Vytautas Vyšniauskas, 1953–1959 m. – Liuda Bernadišienė, 1959–1960 m. – Ona Navickaitė-Strumskienė. Ilgiausiai, 1960–1990 m., jos direktoriumi dirbo pedagogas ir publicistas Jaroslavas Markuckas. 1997–2002 m. mokyklai vadovavo Vlada Dovydėnienė, tuo metu 1998 m. Troškūnų vidurinei mokyklai suteiktas rašytojo Kazio Inčiūros vardas. 2002–2021 m. mokyklos direktore dirbo Aušra Sapkauskienė. 1974–1976 m. mokyklos pastatas buvo remontuojamas, nuo 2006 m. mokykla pradėta renovuoti. Nuo 2014 m. vidurinė mokykla pertvarkyta į Anykščių r. Troškūnų Kazio Inčiūros gimnaziją. Yra 12 klasių komplektų, mokosi 189 mokiniai (2018 m. rugsėjo duomenys), 183 mokiniai (2021 m. kovo duomenys), direktorė – Janina Palikevičienė (nuo 2021 m.).

1960 m. į Troškūnus iš Panevėžio buvo perkelta specialioji žemės ūkio mechanizavimo amatų mokykla Nr. 2, kuri 1960–1985 m. čia veikė kaip Troškūnų žemės ūkio mechanizavimo mokykla Nr. 2, vėliau – kaimo profesinė technikos mokykla Nr. 2. Ši mokykla ruošė specialistus žemės ūkiui – traktorininkus, vairuotojus ir šaltkalvius remontininkus. 1985 m. mokykla buvo iškelta į naują mokymo bazę Anykščiuose.

Nuo 1947 m. Troškūnuose veikia biblioteka, dabar – Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos padalinys. 1960–2020 m. ji veikė tose pačiose patalpose miestelio centre, nuo 2020 m. buvo perkelta į seniūnijos administracinį pastatą. Nuo 2005 m. joje veikia viešosios interneto prieigos taškas, nuo 2009 m. čia įsikūrė ir veikia Troškūnų šeimos veiklos namai. Biblioteka artimai bendrauja su kraštiečiais kūrėjais, turi stiprias kraštotyros veiklos tradicijas, nuo 1968 m. iki šiol rengia kraštotyros šventes.

1939 m. Troškūnuose buvo įrengta salė su scena vaidinimams, joje vaidino ir Valstybės teatro aktoriai. Nuo 1954 m. miestelyje yra kultūros namai, dabar – Anykščių kultūros centro skyrius. Nuo 1960 m., kai dramos mėgėjus subūrė Aldona Denisevičiūtė-Svirskienė, Troškūnuose populiari dramos veikla, nuo 1961 m. Stanislovo Svirsko iniciatyva kūrėsi pirmieji muzikiniai kolektyvai: kaimo kapela, birbynių sekstetas ir dūdų orkestras. Dabar čia buriasi vaikų ir jaunimo teatras-studija "Mes" (vadovė – Jolanta Pupkienė), suaugusiųjų mėgėjų teatro kolektyvas, etnografinis ansamblis. Troškūnų kultūrinė veikla pasižymi tęstiniais jaunimo festivaliais ir netradiciniais meno projektais. Rekonstravus senąjį XIX a. Troškūnų gimnazijos pastatą, 2012 m. jame atidarytas Troškūnų multifunkcinis centras.

Troškūnuose yra vaistinė (nuo 1888 m.) ir pašto įstaiga. XX a. septintajame dešimtmetyje buvo pastatyti nauji kultūros namų, pašto, rūbų parduotuvės ir restorano pastatai. Troškūnuose nuo 1987 m. keletą metų veikė Utenos trikotažo ir galanterijos gamybinio susivienijimo filialas – trikotažo siuvykla.

Troškūnuose 1945–1952 m. veikė ambulatorija, o nuo 1952 m. – ligoninė. Iki 1995 m. veikusi kaip Anykščių rajono centrinės ligoninės padalinys 50 vietų Troškūnų ligoninė buvo pertvarkyta į Anykščių pirminės sveikatos priežiūros centro Troškūnų ambulatoriją ir Troškūnų palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninę, šiai įstaigai 1995–2016 m. vadovavo Rimondas Bukelis. 2017–2021 m. Troškūnų ligoninė vėl veikė kaip Anykščių rajono savivaldybės ligoninės padalinys, kol buvo uždaryta. Jos patalpose nuo 2022 m. veikia Anykščių socialinės globos namų Troškūnų padalinys, turintis 40 vietų senyvo amžiaus asmenų socialinei globai.

Nuo XXI a. pradžios Troškūnuose veikia degalinė, kurią eksploatuoja bendrovė "Link geležinkelio".

Troškūnuose 1997 m. susibūrė folklorinis ansamblis "Malmaža", veikia Troškūnų Kazio Inčiūros vidurinės mokyklos klubas "Europietis", klubas "Ąžuolas", Troškūnų bendruomenė. 1996 m. buvo įkurta Troškūnų žemiečių bendrija.

Daugiau kaip 1000 žuvusių Algimanto apygardos Žalgirio, Šarūno ir Kunigaikščio Margio rinktinių kovotojų atminti Troškūnų miestelio centre pastatytas akmeninis paminklas – skulptūrinė kompozicija "Atminimo vartai" (autoriai: skulptorius Jonas Jagėla, architektė Audronė Kaušinienė, 1996 m.). Minint Troškūnų 300 metų jubiliejų, miestelio centre pastatytas kryžius (autorius – Virginijus Grigas, 1998 m.), minint Troškūnų valsčiaus pirmojo paminėjimo 500 metų sukaktį, miestelio pakraštyje iškilo stogastulpis seniūnijos globėjui Šv. Antanui (autorius – Žilvinas Kriaučiūnas, 2012 m.).

Troškūnų miesto senamiestis (13 hektarų teritorija) nuo 2015 m. saugomas kaip regioninės reikšmės kultūros paveldo vietovė, pasižyminti archeologinėmis, architektūrinėmis, urbanistinėmis ir kraštovaizdžio vertybėmis.

Troškūnų gyventoja Venslava Kaupelienė (g. 1915 m. lapkričio 8 d.) 2015 m. paminėjo 100 metų sukaktį. Šimto metų 2021 m. vasarį sulaukė ir troškūnietė Apolonija Štikonienė (g. 1921 m. vasario 3 d.). 2023 m. liepos 17 d. 100-metį Troškūnuose pasitiko Felicija Davidonienė (g. 1923 m. liepos 17 d.).

Kraštotyrininkė Aleksandra Skaržauskaitė-Zdanavičienė išleido informacinį leidinį "Troškūnai" (1996 m.), kraštotyrininkas Raimondas Guobis – fotografijų albumėlį "Troškūnai senose 1920–1943 m. fotografijose" (2006 m.).

Troškūnuose gimė:

1877 m. – laisvės gynėjas, Vyties Kryžiaus kavalierius Leonas Mikalauskas,

1888 m. – vargonininkas ir chorvedys Antanas Kaminskas,

1896 m. – kariškis ir pedagogas Antanas Maneika,

1898 m. – kariškis ir policijos pareigūnas Petras Šėkas,

1913 m. – laisvės gynėjas, partizanų vadas Stasys Slučka-Bistrūnas,

1917 m. – laisvės gynėjas, partizanų vadas Antanas Slučka-Šarūnas,

1919 m. – inžinierius ir visuomenininkas Bronius Gaižauskas,

1922 m. – spaustuvininkas Jonas Danaitis,

1924 m. – gydytojas Zenonas Gailiušis ir kunigas Kazimieras Žeimys,

1928 m. – miškininkas ekonomistas Česlovas Lekavičius,

1929 m. – pedagogė agronomė Vanda Poškienė,

1934 m. – sportininkas ir sporto organizatorius Algimantas Patamsis,

1937 m. – pedagogė chemijos mokytoja Irena Šibirkštytė-Rudelienė,

1938 m. – statybininkas, politikas Boleslovas Gurskis ir mokslininkė fizikė Sigita Tauraitienė,

1941 m. – inžinierė, poetė Regina Polikevičiūtė-Kardišauskienė,

1943 m. – gydytojas Jurgis Valentinas Janulis ir inžinierius publicistas Vytautas Valiauga,

1946 m. – kariškis ir visuomenininkas Zenonas Mameniškis,

1947 m. – pedagogas ir politikas Antanas Žemaitis,

1951 m. – mokslininkas farmacininkas Valdimaras Janulis,

1952 m. – bibliotekininkė ir kraštotyrininkė Edita Stiklinskaitė,

1954 m. – teisininkas ir diplomatas Oskaras Jusys ir kunigas Vytautas Pūkas,

1955 m. – aktorius Saulius Kizas, ekonomistė Violeta Steponėnaitė-Labutienė

1956 m. – dainininkė solistė Vitalija Kirstukaitė-Kančienė ir pedagogė kalbininkė Audronė Balzarevičiūtė-Šarskuvienė,

1958 m. – kultūros organizatorius Gediminas Beržinis, ekonomistas ir politikas Eugenijus Maldeikis ir sporto organizatorius Antanas Molevičius

1959 m. – mokslininkas chemikas Zenonas Jusys, teisininkas Egidijus Laužikas, dailininkė Jovita Glemžaitė-Matuzienė ir pedagogas, aviamodelizmo sporto organizatorius Rimantas Steponėnas,

1960 m. – ekonomistė ir savivaldos organizatorė Audronė Martinkėnaitė-Savickienė,

1963 m. – sportininkas Vidas Janonis ir sporto organizatorius Arvydas Krikščiūnas,

1965 m. – kariškis sportininkas Rimvydas Bilius,

1982 m. – kunigas Dainius Kaunietis,

1995 m. – sportininkė imtynininkė Danutė Domikaitytė.