Tėvai: Ignotas Krasauskas (1894–1960) ir Rozalija Griškaitė-Krasauskienė (1900–1985) – valstiečiai žemdirbiai. Sesuo Valerija  Krasauskaitė-Čitavičienė (1927–1982), brolis Juozapas Krasauskas (1933–1994) – kelininkas, stalius, audimo staklių meistras.

Vaikystėje žavėjosi savo senelės Eleonoros Kalibatienės audimu, bet pati buvo dar per maža mokytis.

Nuo jaunystės E. Aukštakojienė gyveno ir dirbo Šoveniuose (Anykščių r.). Apie 1960 m. ji išmoko austi iš savo kaimynės, nuo to laiko audė iki gyvenimo pabaigos, buvo liaudies amatininkė tautodailininkė.

E. Aukštakojienės austose lovatiesėse nebuvo ryškių spalvų, vyravo santūrūs, saikingi ornamentai, tradiciniai raštai.

Jos lovatiesės pasklido po Lietuvą, jų įsigijo užsieniečiai. E. Aukštakojienės audiniais buvo dekoruoti Pasvalio laidojimo namai, kelios Lietuvos bažnyčios.

Nuo 1968 m. E. Aukštakojienė dalyvaudavo audėjų kūrybos parodose ir mugėse. Ji surengė autorinę parodą Kavarsko (Anykščių r.) bibliotekoje.

Ištekėjo apie 1960 m., vyras Vaclovas Aukštakojis (1934–1979). Liko našlė. Užaugino dvi dukteris ir du sūnus. Sūnus Kęstutis Aukštakojis.

Mirė 2017 m. sausio 18 d. Šoveniuose (Anykščių r.). Palaidota Kavarsko kapinėse. Kapą ženklina pilko šlifuoto akmens paminklinė kompozicija su akmeniniu kryžiumi centre, dešiniojoje steloje iškaltas įrašas: "Aukštakojai / Vaclovas 1934–1979 / Eleonora 1936–2017".

E. Aukštakojienės audinių paroda surengta Budrių bibliotekos rankdarbių ir dailės galerijoje "Pienė" (2022 m.).

Jos gyvenimas ir veikla pristatoma biobibliografiniame žodyne "Anykščių tautodailininkai" (2024 m.).