Tėvai: Justinas Keraitis (1899–?) ir Uršulė Keraitienė (1900–1986). Brolis Stanislovas Keraitis-Raudonikis, Varna (1923–1948) – laisvės gynėjas, Antano Aliuko-Kuprio būrio partizanas, žuvęs 1948 m. sausio 17 d.

E. Keraitytė nuo 1944 m. įsitraukė į rezistencinę veiklą. 1948 m., kai žuvo jos brolis Stanislovas, ji norėjo palaidoti Troškūnų žvyrduobėse užkastus brolio palaikus, už tai buvo areštuota ir tardyta. Vykdydama partizanų užduotis, ji perduodavo jiems medikamentų, surinktų pinigų.

Ištekėjusi E. Terleckienė gyveno Vilniuje, dirbo buhaltere, ekonomiste, buvo Vilniaus prekybos technikumo dėstytoja. Jos vyras A. Terleckas tris kartus buvo kalinamas už pasipriešinimą sovietinei okupacijai, 1979–1987 m. ji lankė vyrą įkalinimo ir tremties vietose Urale, Magadano srityje (Rusija).

Nuo 1978 m. E. Terleckienė buvo Lietuvos laisvės lygos narė. Ji dalyvavo leidžiant pogrindžio spaudą, 1976–1977 m. rašomąja mašinėle spausdino ir platino tautinės krypties žurnalą "Laisvės šauklys", 1978–1980 m. – Lietuvos laisvės lygos žurnalą "Vytis", kitus antisovietinius pogrindžio dokumentus. Ji dalyvavo daugelyje Lietuvos laisvės lygos pasipriešinimo akcijų, prisidėjo rengiant pirmąjį okupuotoje Lietuvoje mitingą Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo, 1987 m. rugpjūčio 23 d.

1977, 1980 ir 1984 m. E. Terleckienė buvo sovietinio saugumo tardoma ir kaltinama tuo, kad pasirašė viešus protestus dėl rezistentų suėmimų, politinių kalinių kalinimo. Už tai, kad perdavė pogrindžio spaudai ir į Vakarus antisovietinius dokumentus (politinių kalinių laiškus JAV prezidentui Ronaldui Reaganui ir Lenkijos "Solidarumui") jai grasinta iškelti baudžiamąją bylą. Ji patyrė daug kratų, jų metu konfiskuoti vyro dienoraščiai, laiškai.

A. ir E. Terleckų butas ilgus metus buvo neformalus Laisvės lygos narių štabas. Rezistencijos dalyvius visuomet žavėjo Elenos svetingumas, kantrybė, dėmesingumas, rūpestis, kilnumas ir širdies šiluma.

E. Terleckienei buvo suteiktas Rezistencijos dalyvės vardas (1997 m.) ir pripažintas Laisvės kovų dalyvės teisinis statusas (2006 m.).

Ji buvo apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi (2004 m.), Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi (2002 m.), Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000 m.), Lenkijos Respublikos ordino "Už nuopelnus Lenkijos Respublikai" karininko kryžiumi (2009 m.).

Ištekėjo 1949 m. lapkričio 11 d., vyras Antanas Terleckas (1928–2023) – laisvės gynėjas, visuomenininkas. Vaikai: Vilija Terleckaitė-Dailidienė (g. 1953 m.) – pedagogė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, Gintautas Terleckas (g. 1958 m.) – istorikas, muziejininkas, ir Ramūnas Terleckas (1969–2023) – žurnalistas.

Mirė 2010 m. birželio 10 d. Vilniuje. Palaidota Vilniaus Rokantiškių kapinėse (26 sektorius, 1 eilė, 3 kapas). Kapą ženklina du akmeniniai paminklai-stelos, kairiojoje pilkoje iškaltas įrašas: "Uršulė Keraitienė / 1900–1986", dešiniojoje rausvoje – "Elena Terleckienė / 1925–2010".