Tėvai: Jurgis Janickas (1852–1918) iš Skapiškių ir Ona Verikaitė-Janickienė (1863–1929) iš Klaibūnų – valstiečiai žemdirbiai. Broliai ir seserys: Veronika Janickaitė (1892–1894) – mirė vaikystėje, Stefanija Janickaitė-Striogienė (1894–1949) – žemdirbė, 1949 m. tremtinė Irkutsko srityje, mirusi tremtyje, Bronislovas Janickas (1898–1917) – mirė jaunystėje, Antanas Janickas (1901–1958) ir Eduardas Janickas (1904–1913) – mirė vaikystėje.

1896 m. vasario 11 d. Traupio bažnyčioje jį pakrikštijo klebonas Juozapas Butvydas.

Baigė 4 klases Ukmergės gimnazijoje.

1919 m. birželio 22 d. J. Janickas buvo mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę ir pasiųstas mokytis Karo mokykloje Kaune. 1919 m. gruodžio 16 d. baigęs mokslą 2-ojoje laidoje, jis gavo puskarininkio karinį laipsnį su teise dalinyje įgyti karininko laipsnį.

Nuo 1919 m. gruodžio iki 1928 m. J. Janickas tarnavo 9-ajame pėstininkų Lietuvos Kunigaikščio Vytenio pulke, kuris buvo dislokuotas Marijampolėje.

1920 m. kovo 24 d. jam buvo suteiktas leitenanto karinis laipsnis, balandžio 15 d. jis buvo paskirtas į 8-ąją kuopą jaunesniuoju karininku.

Su 9-uoju pulku J. Janickas dalyvavo Lietuvos Nepriklausomybės kovose, 1920 m. lapkričio 4 d. kautynėse su lenkais pateko į nelaisvę, bet po 15 dienų pabėgo ir grįžo į pulką.

1922 m. vasario 3 d. jis buvo paskirtas 9-osios kuopos vadu, netrukus perkeltas vadovauti 3-ajai kuopai, nuo 1923 m. gruodžio 1 d. – vyresnysis leitenantas, nuo 1927 m. rugpjūčio 1 d. – kapitonas.

1925 m. liepos 15 d. J. Janickas baigė Aukštųjų karininkų kursų Bendrąjį skyrių 5-ojoje laidoje.

Nuo 1927 m. kovo 15 d. iki 1928 m. vasaros jis buvo Drausmės kuopos vadas.

1928 m. birželio 1 d. J. Janickas buvo perkeltas tarnauti į Karo kalėjimą Kauno VI forte ir paskirtas Drausmės dalies vedėju, 1930–1935 m. buvo kalėjimo viršininko padėjėjas. 1935 m. rugpjūčio 10 d. jis buvo Kauno miesto ir apskrities komendantūros Karo kalėjimo karininkas.

Eidamas šias pareigas, jis turėjo tarnybinę nuobaudą: 1937 m. rugsėjo 2 d. už girtavimą ir nepadorų elgesį "Metropolio" restorane jis buvo nubaustas 30 parų daboklės.

Nuo 1939 m. sausio 1 d. iki pirmosios sovietinės okupacijos 1940 m. birželį J. Janickas buvo Karo kalėjimo viršininko padėjėjas, kartu ėjo ir šio kalėjimo apsaugos būrio vado pareigas.

1940 m. liepos 11 d. okupacinės valdžios jis buvo atleistas iš tarnybos Lietuvos kariuomenėje.

Vokiečių okupacijos metais nuo 1941 m. liepos J. Janickas buvo Kauno VII forto koncentracijos stovyklos ūkio viršininkas.

Jis apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu (1928 m.).

Buvo vedęs, žmona Ona Naruševičiūtė-Janickienė. Duktė Felicita Ona.

Tolesnis likimas nežinomas.