Petras JAKŠTAS
  Gimimo data: 1899-10-16
Gimimo vietovė: Stramilių k. (Rokiškio r.)

Trumpai:
Kariškis, istorikas, žurnalistas, bibliofilas, kraštotyrininkas

2023-03-08   |   Spausdinti

Gimimo data pagal naująjį kalendorių – 1899 m. spalio 28 d.

Tėvai: Jonas Jakštas ir Emilija Tučiūtė-Jakštienė – žemdirbiai ūkininkai. Užaugo keturių vaikų šeimoje: broliai Vytautas Jakštas (1912–1945) – žemdirbys, policijos pareigūnas, laisvės gynėjas, nušautas sovietinių kareivių, ir Alfonsas Jakštas, sesuo Antanina Jakštaitė-Lobeikienė – žemdirbė. Dar šeši šeimoje gimę vaikai: Vladas, Antanas, Povilas, Juozas, Kazys ir Nastė – mirė kūdikystėje ar vaikystėje.

1912–1915 m. mokėsi Rokiškio pradžios mokykloje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1915 m. tėvų buvo išleistas į Sankt Peterburgą (Rusija), 1915–1918 m. ten mokėsi Šv. Kotrynos gimnazijoje, baigė šešias klases, bet dėl kilusių revoliucinių neramumų mokslą turėjo nutraukti.

1918 m. pabaigoje grįžęs į Lietuvą, P. Jakštas gyveno tėviškėje, kol 1920 m. lapkričio 15 d. įstojo į Karo mokyklą Kaune. Po metų studijų 1921 m. gruodžio 18 d. ją baigęs 4-ojoje laidoje, P. Jakštas gavo leitenanto karinį laipsnį.

1922–1927 m. jis tarnavo 7-ajame Žemaičių kunigaikščio Butegeidžio pėstininkų pulke, kartu mokėsi ir Klaipėdoje baigė suaugusiųjų gimnazijos kursus. Nuo 1922 m. sausio 7 d. jis buvo mokomosios kuopos jaunesnysis karininkas, balandį laikinai ėjo kuopos vado pareigas. 1924 m. kovo 13 d. jis buvo paskirtas pulko švietimo komisijos pirmininku, nuo kovo 20 d. – ir pulko teismo raštvedžiu. Nuo 1925 m. sausio 8 d. jis buvo vyresnysis leitenantas.

1927 m. P. Jakštas buvo perkeltas tarnauti į Kauną, į Vyriausiąjį kariuomenės štabą ir ilgą laiką tarnavo Spaudos ir švietimo skyriuje. 

Nuo tų metų balandžio 22 d. iki 1928 m. vasaros jis buvo Ūkio skyriaus karininkas, o 1928 m. birželio 30 d. buvo paskirtas Žuvusiųjų ir mirusiųjų karių kapams tvarkyti komisijos sekretoriumi, 1929 m. kovo 18 d. – Spaudos ir švietimo skyriaus korektoriumi, nuo 1929 m. lapkričio 23 d. buvo kapitonas. P. Jakštas buvo atsakingas už kariškių švietimą, spaudą ir karių kapų priežiūrą, organizavo švietėjišką kariuomenės veiklą ir ekskursijas po karinius dalinius vaikams. Jis dalyvavo kuriant žuvusių lietuvių karių memorialą Červonkoje (Latvija) ir Nežinomo kareivio kapą Kaune.

1929 m. vasarą porą mėnesių jis laikinai ėjo Lietuvos kariuomenės bibliotekininko pareigas, 1930 m. vasarą laikinai dirbo kariams skirto žurnalo "Karys" redaktoriumi.

Gyvendamas ir tarnaudamas Kaune, 1927–1932 m. jis studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete lyginamąją kalbotyrą, mokėsi istorijos ir bibliografijos.

1930 m. gruodžio 1 d. P. Jakštas buvo paskirtas Vyriausiojo kariuomenės štabo kalbos taisytoju, nuo 1931 m. gegužės 15 d. buvo Lietuviškosios enciklopedijos kariniam skyriui tvarkyti komisijos prie Krašto apsaugos ministerijos narys. P. Jakštas mokėjo apie 12 kalbų, rengė užsienio kariškos spaudos apžvalgas bei lydėdavo į Lietuvą atvykusius užsienio šalių karininkus.

1935 m. vasarą P. Jakštas buvo paskirtas spaudos dalies karininku, nuo 1935 m. lapkričio 29 d. iki 1936 m. kovo 30 d. ėjo žurnalo "Karys" redaktoriaus pareigas, nuolat rašė jam ir kitiems spaudos leidiniams straipsnius, paskelbė per 300 publikacijų karine tematika.

Nuo 1931 m. sausio 27 d. P. Jakštas buvo XXVII knygos mėgėjų draugijos – Kaune iki 1940 m. veikusio elitinio bibliofilų klubo – narys, paskui iki gyvenimo pabaigos laikė save jos tradicijų tęsėju. Jis rūpinosi knygos kultūros ugdymu, skaitė pranešimus susirinkimuose, buvo draugijos leidinių redaktorius. P. Jakštas sudarė ir išleido knygotyros veikalą – bibliografinę apžvalgą "Lietuvos karinė spauda 1918–1938" (1939 m.). Jis buvo ir Lietuvių kalbos draugijos narys.

Rikiuotės stažui įgyti 1937 m. P. Jakštas grįžo į 7-ąjį Žemaičių kunigaikščio Butegeidžio pulką ir nuo vasario 5 d. iki metų pabaigos tarnavo kuopos vadu.

1938 m. sausį grąžintas į Kariuomenės štabą, jis buvo paskirtas Spaudos ir švietimo skyriaus karininku, nuo vasario 16 d. jam suteiktas majoro karinis laipsnis. 1939 m. rudenį jis trumpai dirbo Karo istorijos dalies karininku.

Nuo 1939 m. rugsėjo iki 1940 m. balandžio P. Jakštas buvo komandiruotas Pirmosios internuotųjų Lenkijos karininkų stovyklos Suvalkų Kalvarijoje komendantu.

Pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu pertvarkant Lietuvos kariuomenę, 1940 m. rugsėjį-spalį jis buvo Raudonosios armijos 29-ojo šaulių teritorinio korpuso 184-osios šaulių divizijos 2-ojo šaulių bataliono vadas. 1940 m. gruodį jis dirbo Švietimo turtui nustatyti ir perduoti komisijoje, kol 1941 m. sausio 1 d. iš tarnybos kariuomenėje P. Jakštas buvo atleistas.

1941 m. pradžioje jis grįžo į tėviškę, į 1929 m. jam dovanotą tėvų ūkį Stramiliuose ir jį pavyzdingai tvarkė.

Vokiečių okupacijos laikotarpiu nuo 1941 m. gruodžio 15 d. iki 1943 m. balandžio 1 d. jis dirbo Lietuvos Mokslų akademijos Lietuvių kalbos institute Vilniuje sekretoriumi, asistentu. Kilus grėsmei kartu su kitais lietuviais inteligentais pakliūti į vokiečių okupacinės valdžios koncentracijos stovyklą, šias pareigas paliko ir 1943 m. pavasarį grįžo į tėviškės ūkį.

Nuo 1944 m., vengdamas sovietinio režimo represijų, P. Jakštas gyveno nelegaliai su 1894 m. gimusio Antono Ignovičiaus Putriūno dokumentais. Iš pradžių 1944–1948 m. Traupyje (Anykščių r.) jis buvo klebonijos ūkvedys, save vadinęs gaspadoriumi Abeliu, talkino klebonui Juozapui Mėliui ūkio darbuose. Jis vengė viešumos, nepalaikė ryšių su laisvės gynėjais.

1948–1955 m. P. Jakštas gyveno Rygoje (Latvija) ta pačia svetima pavarde, buvo degalų-tepalų sandėlio sargas, paskui – "Maskvos" restorano konditerijos gaminių išvežiotojas.

1955 m. P. Jakštas legalizavosi, su šeima atvyko ir apsigyveno Šilutėje. 1955–1956 m. jis dirbo Šilutės remonto kontoroje sandėlininku, 1956–1961 m. jis dirbo Šilutės kelių statybos-eksploatacijos valdyboje sandėlininku, ūkvedžiu, nuo 1961 m. buvo technikas-normuotojas, kol 1984 m. išėjo į pensiją.

Po Antrojo pasaulinio karo jis pusiau slapta rinko medžiagą apie Lietuvos bei Mažosios Lietuvos istoriją, parengė per 40 istorijos ir knygotyros rankraštinių darbų. Nuo 1985 m., atslūgus represijų baimei, Šilutėje jis išgarsėjo kaip Pajūrio krašto žinovas ir ekskursijų vadovas, jis stengėsi šio regiono istorinę praeitį įamžinti straipsniuose, kraštotyros darbuose, siekė, kad ji plačiau atsispindėtų muziejaus ekspozicijoje.

P. Jakštas 1988 m. rudenį buvo vienas iš Lietuvos Sąjūdžio Šilutės skyriaus kūrėjų, vienas pirmųjų Sąjūdžio mitinge iškėlęs Trispalvę. Jis buvo Lietuvos gamtos apsaugos draugijos narys.

Nuo 1916 m., išskyrus slapstymosi laiką, jis bendradarbiavo periodinėje spaudoje: 1916 m. rašė moksleivių rankraštiniam laikraštėliui "Erškėtis", paskui publikavo rašinius žurnaluose "Žvaigždutė", "Ateities spinduliai" ir kitur, pasirašydamas Prieteliaus slapyvardžiu.

Nepriklausomoje Lietuvoje P. Jakštas buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4 laipsnio ordinu (1934 m.) ir Lietuvos nepriklausomybės medaliu (1928 m.). Sovietiniu laikotarpiu jis buvo apdovanotas Darbo veterano medaliu (1981 m.), pelnė Lietuvos SSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Centro tarybos prezidiumo I laipsnio diplomą už kraštotyros darbus (1987 m.).

P. Jakštas nuo vaikystės rinko knygas ir kaupė savo asmeninę biblioteką, kurioje iki Antrojo pasaulinio karo buvo daugiau kaip 6500 knygų. 1945 m. sovietinės valdžios įsakymu visos jo knygos, saugotos brolio Vytauto vienkiemyje, buvo sudegintos. Pokariu pradėta kaupti antroji jo asmeninė biblioteka turėjo beveik 6400 knygų. Nuo 1969 m. iki gyvenimo pabaigos P. Jakštas kiekvieno mėnesio 27 dieną ruošdavo naujų savo bibliotekos knygų aprašus.

Vedė 1941 m. lapkričio 27 d., žmona Sofija Zolubaitė-Jakštienė (1920–2002) iš Sriubiškių (Rokiškio r.) – agronomė. Vaikai: Petras Jakštas (1943–2015) ir Paulius Jakštas (1944–1944) – mirė kūdikystėje.

Mirė 1988 m. lapkričio 14 d. Šilutėje. Palaidotas Šilutės miesto naujosiose kapinėse šeimos kapavietėje (1 kvartalas, 10 eilė, 29 kapas). Kapą ženklina architekto Petro Vytauto Zarankos sukurtas skulptūrinis paminklas – pilko akmens steloje iškaltas kryžiaus su saulute horeljefas su kryžmoje iškaltu įrašu: "Petras Jakštas / 1899–1988". Abipus jo dviejuose akmeniniuose paminkluose iškalti įrašai: "Jakštai / Sofija 1920–2002 / Petras  1943–2015" ir "Bronislava / Zolubaitė / 1908–1986".

Po P. Jakšto mirties buvo išleista dalis jo rankraštinių kraštotyros ir bibliografijos darbų: "Senoji Šilutė" (1994 m.), "Knygos" (2003 m.), "Tilžės bažnyčios. Kuršiai ir jų kalba" (2003 m.), "Atsiminimų tėkmėje: Stramiliai, Rokiškis, Sankt Peterburgas" (2004 m.).

Išleistas bibliografijos leidinys "Majoras Petras Jakštas : karininkas, tyrėjas, žurnalistas, bibliofilas : bibliografijos rodyklė" (sudarė Nijolė Giniotienė, Domas Kaunas, Regina Pastarnokienė, Nijolė Šulgienė ir Virginija Veiverienė, 2004 m.), Domo Kauno biografinis leidinys "Knygos kultūros karininkas" (2004 m.).

Jurgita Baltronaitė 1995 m. parengė studiją "Petras Jakštas – spaudos darbuotojas ir bibliofilas", kuri Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos surengtoje istorijos-kraštotyros konferencijoje ir darbų konkurse buvo įvertinta pirmąja vieta.

Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomas P. Jakšto asmeninis fondas (F235), kuriame sukaupti 1828–2004 m. laikotarpio dokumentai, tarp jų – vertingiausia jo asmeninės bibliotekos dalis ir 43 rankraštiniai darbai.

Ant P. Jakšto gimtojo namo sienos atidengta atminimo lenta su įrašu "Šioje sodyboje gimė publicistas, kraštotyrininkas, Klaipėdos vaduotojas, majoras Petras Jakštas" (dailininkas Juozas Juozonis, 2004 m.). Memorialinė lenta žymi ir namą Šilutėje, kur jis gyveno. Jo vardu pavadintos gatvės Rokiškyje ir Šilutėje.