Domininkas ŽUKAS
  Kitos pavardės, slapyvardžiai: Vabalas
Gimimo data: 1824-02-19
Gimimo vietovė: Bartašiškio k. (Kupiškio r.)

Trumpai:
Kunigas, tremtinys, švietėjas knygnešių globėjas

2016-09-19   |   Spausdinti

Gimimo data kitų šaltinių duomenimis – 1822 m., galima gimimo vieta – Bartašiškių k. (Zarasų parapija, Zarasų r.).

Giminaitis (kažkurios kartos sūnėnas) Petras Juodviršis (1873–1934) – kunigas.

Mokėsi Panevėžio bajorų mokykloje. 1847 m. baigė Vilniaus kunigų seminariją.

1847 m. D. Žukas buvo įšventintas kunigu.

1847–1849 m. jis buvo vikaras Pumpėnuose (Pasvalio r.), 1849–1851 m. – Krinčino (Pasvalio r.) vikaras.

Paskirtas 1851 m. rudenį, 1851–1853 m. D. Žukas tarnavo vikaru Kurklių (Anykščių r.) Šv. Jurgio parapijoje, talkino klebonui Dominykui Jablonskiui, kol 1853 m. vasarą buvo iškeltas.

1853–1862 m. D. Žukas buvo Ragelių (Rokiškio r.) filijos kuratas, 1862–1866 m. – Skapiškio (Kupiškio r.) Šv. Hiacinto (Jackaus) parapijos klebonas, 1864–1866 m. – ir Obelių dekanas. Jis rėmė ir palaikė 1863 m. sukilėlius, 1863 m. balandžio 21 ar 22 d. su kryžiumi ir procesija Skapiškyje pasitiko jų kariuomenę. Už tai kunigas 1863 m. gruodžio 29 d. buvo suimtas, bet 1864 m. sausio 7 d. paleistas, kai įrodė, jog buvo priverstas taip pasitikti sukilėlius.

Bet 1864 m. pavasarį kunigas vėl buvo įskųstas, kovo 12 d. vėl suimtas ir kiek laiko kalintas kalėjime, kol Daugpilio (Latvija) karo teismas 1865 m. gruodžio 28 d. nusprendė jį, kaip nekaltai įskųstą, paleisti, tik palikti policijos priežiūroje.

D. Žukas Skapiškyje atkakliai gynė ir saugojo 1858 m. katalikų parapijai perduotą mūrinę dominikonų bažnyčią, nebelaikydamas pamaldų senojoje parapijos bažnyčioje. Uždarius vienuolyną, vietos administracija norėjo paversti dominikonų maldos namus cerkve.

Už nepaklusnumą dvasininkas vėl buvo skundžiamas valdžiai, ir nors nesurinkta jo kaltės įrodymų, 1866 m. vasario 20 d. laikinasis karo auditoriatas nuteisė D. Žuką vien už neištikimumą ištremti į Tomsko guberniją (Rusija). Šį sprendimą 1866 m. kovo 3 d. patvirtino ir Vilniaus gubernatorius, todėl birželio 6 d. D. Žukas buvo išvežtas į Rusiją, manoma, kad įsikūrė prie Uralo, nepasiekęs Tomsko gubernijos.

Gyvendamas tremtyje, jis gaudavo draudžiamos lietuviškos spaudos ir ją skaitydavo. Pasinaudojęs caro manifestais, D. Žukas tremtyje po kiek laiko pradėjo vėl eiti kunigo pareigas.

Apie 1875 m. jis persikėlė į tuometinę Kuršo guberniją, apsigyveno Parupės kaime (Biržų r.) ir, susitaręs su evangelikų liuteronų bažnyčios vargonininku, atidarė privačią mokyklą, kurioje pats buvo kapelionas ir daugiausia ruošė kandidatus studijoms kunigų seminarijoje, moksleiviai buvo mokomi vokiečių kalba. Trejus metus pasimokę jaunuoliai išlaikydavo egzaminus į penktąją Liepojos gimnazijos klasę, paskui toliau tęsdavo studijas seminarijose. Tarp Parupės mokyklos mokinių buvo būsimasis vyskupas Pranciškus Karevičius, kunigas Kazimieras Sendrauskas ir kiti.

1883 m. jis buvo pateikęs prašymą leisti grįžti į Lietuvą, bet Vilniaus gubernatorius jį atmetė, nurodydamas, kad dvasininkas turės neigiamos įtakos valstiečiams.

Apie 1888 m. D. Žukas buvo paskirtas Zlatousto (Čeliabinsko sritis, Rusija) vikaru, paskui buvo Zlatousto bažnyčios kuratas. 1897 m. jis buvo perkeltas į Sankt Peterburgą ir 1897–1898 m. tarnavo Šv. Kotrynos bažnyčios vikaru.

Tik 1898 m. D. Žukui pavyko grįžti į Lietuvą. 1898–1900 m. jis tarnavo Kauno katedroje penitenciarijumi – kalinių nuodėmklausiu.

1900–1904 m., iki gyvenimo pabaigos, jis gyveno Tirkšliuose (Mažeikių r.) kaip altarista. Ten D. Žukas aktyviai propagavo blaivybę, padėjo knygnešiams, juos globojo.

Laisvalaikiu rengė religinius tekstus, rašė eilėraščius. 1859–1860 m. jo paruošta knygelė "Trumpi pamokslai" buvo ruošiama spausdinti, bet nesutarus dėl sąlygų, manoma, rankraščiai dingo.

Mirė 1904 m. gruodžio 4 d. (pagal naująjį kalendorių – 17 d.) Tirkšliuose (Mažeikių r.). Palaidotas Tirkšlių bažnyčios šventoriuje. Kapą ženklina akmeninis paminklas su įrašu.