Baigė Kauno Žemaičių kunigų seminariją.

1909 m. lapkričio 29 d. Žemaičių vyskupas Gasparas Cirtautas įšventino P. Račą kunigu.

1909–1913 m. jis tarnavo vikaru Panemunyje (Rokiškio r.).

1913–1916 m. P. Račas buvo Anykščių Šv. Mato parapijos vikaras, talkino klebonams Jonui Vodopalui ir Jonui Šurnai. 1914–1916 m. jis buvo išrinktas "Blaivybės" draugijos valdybos nariu ir pirmininku, organizavo parapijos arbatinės veiklą. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje 1915 m. vasarą vokiečiams okupavus Anykščius, kartu su klebonu J. Vodopalu jis buvo suimtas ir kiek laiko kalintas Panevėžyje, paskui paleistas ir grįžo į Anykščius.

Paskirtas po Pirmojo pasaulinio karo Šiupylių (Šiaulių r.) Šv. Aloyzo bažnyčios kuratu, kunigu filialistu, paskui iki 1930 m. jis tarnavo pirmuoju Šiupylių parapijos klebonu. Jo rūpesčiu iki 1924 m. buvo atstatyta dar 1915 m. per karą sudegusi Šiupylių bažnyčia.

1930–1944 m. P. Račas buvo Gruzdžių (Šiaulių r.) Švč. Trejybės parapijos klebonas. Jis baigė įrengti 1900–1920 m. statytą naują Gruzdžių bažnyčią. Gruzdžiuose jis ugdė vikarus: 1930–1934 m. – Joną Povilaitį, 1935–1936 m. – Stanislovą Vainauską, 1936–1942 m. – Kazimierą Šablevičių, 1941 m. – Antaną Kaubrę.

Antrojo pasaulinio karo metais pablogėjus sveikatai, 1942–1944 m. jis buvo atleistas iš parapijos administratoriaus pareigų ir liko garbės klebonu. Artėjant Rytų frontui 1944 m. vasarą P. Račas buvo išvežtas globoti pas Šiupylių parapijos zakristijoną Kazimierą Vaitkų ir ten sulaukė gyvenimo pabaigos.

Mirė 1944 m. vasarą Šiupyliuose (Šiaulių r.). Palaidotas Gruzdžių (Šiaulių r.) bažnyčios šventoriuje.