Bronius BRUČAS
  Gimimo data: 1902-09-17
Gimimo vietovė: Tičkūnų k. (Panevėžio r.)

Trumpai:
Pašto tarnautojas, visuomenininkas, politinis kalinys ir tremtinys

2021-10-28   |   Spausdinti

Tėvai: Kazimieras Bručas (1867–1923) ir Ona Grinkevičiūtė-Bručienė (1872–1909) iš Vaivadėlių (Panevėžio r.) – Piniavos valsčiaus valstiečiai žemdirbiai. Brolis ir seserys: Kotryna Bručaitė-Janevičienė (1899–1981), Jonas Bručas (1900–?), Elžbieta Bručaitė-Blynienė (1905–1989), Liudvika Bručaitė-Kazlauskienė (1906–1981), Elena Bručaitė-Linkevičienė (1907–1981) ir Ona Bručaitė (1909–1909) – mirė kūdikystėje. Dėdė (motinos brolis) Kazimieras Grinkevičius (1867–1941) – kunigas, visuomenininkas.

Motinai anksti mirus, o tėvui sukūrus naują šeimą su Malvina Klevečkaite-Bručiene (apie 1888 – ?) iš Bliūdžių (Panevėžio r.), naujoje šeimoje gimė ir užaugo sesuo Petronėlė Bručaitė (1912–2006) ir brolis Petras Bručas (1913–1997).

1909–1915 m. B. Bručas augo ir vaikystę praleido bei lavinosi, gyvendamas pas dėdę kunigą K. Grinkevičių ir jo šeimininkę tetą Liudviką Grinkevičiūtę Rozalimo (Pakruojo r.) klebonijoje.

Pirmojo pasaulinio karo pradžioje 1915 m. su dėde ir teta jis išvyko į Rusiją, gyveno Permės gubernijoje, karo metais Permėje baigė dviejų klasių liaudies mokyklą. Po revoliucinio Spalio perversmo 1917 m. kartu su teta L. Grinkevičiūte jis pasiliko gyventi Rusijoje, pradėjo dirbti tarnautoju įstaigose. Tik 1921 m. jis su teta pusiau nelegaliai atvyko į Lietuvą, nes neturėjo tinkamų dokumentų – išvyko dar nepilnametis, o grįžo jau suaugęs.

Vėl įsikūręs Rozalime pas dėdę K. Grinkevičių, B. Bručas 1921–1925 m. baigė keturių klasių Rozalimo vidurinę mokyklą, paskui 1926 m. telegrafo-telefono kursus Kaune, įgijo telefono linijų montuotojo specialybę.

1926–1932 m. jis gyveno Utenoje ir dirbo Utenos pašto ir telegrafo stotyje, tiesdamas telefono ryšio linijas įvairiose Aukštaitijos vietovėse palei Lietuvos ir Lenkijos tuometinį pasienį.

1932 m. B. Bručas atvyko į Anykščius ir 1932–1940 m. dirbo Anykščių pašto viršininku, aktyviai dalyvaudamas visuomeninėje veikloje.

1939 m. jis įsigijo 10 hektarų prastos, tuo metu nedirbamos žemės sklypą Girelės viensėdyje (Panevėžio r.) netoli Panevėžio miesto ir ten pradėjo kurti savo sodybą.

Nuo 1922 m. B. Bručas buvo šaulys, 1922–1927 m. – Lietuvos šaulių sąjungos Panevėžio rinktinės Rozalimo būrio narys, 1927–1933 m. – Utenos miesto šaulių būrio narys ir šio būrio valdybos sekretorius, 1933–1940 m. – Anykščių šaulių būrio narys. Šiame būryje 1933 m. pabaigoje įsteigus šaulių savišalpos kasos skyrių, B. Bručas 1933–1940 m. buvo jo vedėjas.

Nuo 1933 m. jis buvo ir Lietuvos tautininkų sąjungos narys, 1935–1940 m. ėjo šios politinės organizacijos Anykščių valsčiaus komiteto pirmininko pareigas. Sovietinio perversmo pradžioje uždraudus Tautininkų sąjungos veiklą, jis dar mėgino ją perkelti į pogrindį, tačiau nebespėjo.

Pirmosios sovietinės okupacijos pradžioje 1940 m. liepos 12 d. kaip nepriklausomos Lietuvos valdžios šalininkas ir aktyvus visuomenininkas B. Bručas buvo nušalintas nuo pareigų ir suimtas. 1940–1941 m. jis buvo kalinamas Utenos kalėjime, tardomas dėl jo antirevoliucinės visuomeninės veiklos 1941 m. gegužės 19 d. perduotas teisti Ypatingajam pasitarimui. Nespėjęs sulaukti bausmės, priartėjus Antrojo pasaulinio karo frontui ir pasitraukus okupacinei sovietinei kariuomenei, jis pabėgo iš kalėjimo.

Nebegrįžęs į buvusią pašto tarnybos vietą, B. Bručas 1941 m. vasarą įsikūrė savo sodyboje Girelėje, baigė statytis namus ir pradėjo dirbti Panevėžio valsčiaus Finansų skyriuje kasininku. Antrosios sovietinės okupacijos pradžioje jis tęsė darbą Finansų skyriuje iš pradžių inspektoriumi, paskui sektoriaus viršininku.

Apie 1949 m. įskųstas dėl patriotinės veiklos Nepriklausomoje Lietuvoje, B. Bručas buvo atleistas iš pareigų ir pradėtas persekioti, verbuotas būti sovietinio KGB agentu. Pradėjus kurtis kolūkiams, 1949 m. jis vietinių žmonių buvo išrinktas pirmuoju Panevėžio valsčiaus "Įstros" kolūkio pirmininku ir šias pareigas ėjo 1949–1950 m., paskui liko sustambinto kolūkio sąskaitininku.

1950 m. spalio 2 d. B. Bručas kaip buožė ir kontrrevoliucionierius su žmona ir keturiais vaikais buvo iš namų išvežtas į tremtį Sibire ir 1950–1956 m. gyveno Komarovkos kaime (Asino r., Tomsko sr., Rusija). Pradėjęs dirbti vietiniame kolūkyje eiliniu darbininku, su jaučiais tempė iš miško rąstus. Kaip raštingas, gerai rusų kalbą mokėjęs tremtinys netrukus jis buvo paskirtas gyvulių kiemo prižiūrėtoju, vėliau dirbo sandėlininku, artelės ūkvedžiu.

1956 m. balandžio 8 d. paleistas iš tremties be teisės grįžti į Lietuvą, B. Bručas nelegaliai pasiekė Lietuvą ir įsikūrė savo sodyboje Girelėje, namuose, kuriuos šeimai išsaugojo jo sesuo Elžbieta Blynienė. Leidimas apsigyventi Lietuvoje Bručų šeimai buvo išduotas tik 1962 m. sausio 22 d.

Įsidarbinęs vietiniame ūkyje – Panevėžio mėsos kombinato pagalbiniame tarybiniame ūkyje – sandėlininku, B. Bručas šias pareigas ėjo 1957–1978 m., iki gyvenimo pabaigos.

Nepriklausomoje Lietuvoje B. Bručas buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės 10-mečio medaliu (1928 m.), Vytauto Didžiojo ordino 3-ojo laipsnio medaliu (1932 m.), Lietuvos šaulių sąjungos Šaulių žvaigždės ordinu (1933 m.).

Vedė apie 1930 m., žmona Eleonora Vilkelytė-Bručienė (1906–1994) – namų šeimininkė. Šeimoje augo šeši vaikai: Algirdas Bručas (1931–1980) – žurnalistas, Kęstutis Bručas (1934–2020) – mokslininkas inžinierius mechanikas, Vida Zita Bručaitė-Budienė (g. 1937 m.) – inžinierė chemijos technologė, dvyniai Gediminas Bručas (1939–1943) – mirė vaikystėje ir Danguolė Eleonora Bručaitė (1939–2021) – mašinų gamybos technologė bei Vytautas Bručas (g. 1950 m.) – kelių statybos inžinierius.

Mirė 1979 m. spalio mėnesį Girelėje (Panevėžio r.). Palaidotas Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse Ramygalos gatvėje (19 kvartalas, 3 eilė, 5 kapas). Kapą ženklina pilko akmens skulptūrinis paminklas su jo centre iškaltu įrašu baltomis raidėmis "B. Bručo šeima", žemiau įtaisytoje juodo akmens plokštėje iškaltas įrašas: "Bručai / Bronius 1902–1979 / Algirdas 1931–1980 / Eleonora 1906–1994 / Rita Vytauto 1978 / Blynienė Elzbieta / 1905–1989".