Tėvai: Kazimieras Kazimieraitis (? – iki 1909) ir Rozalija Briedytė-Kazimieraitienė (? – po 1909). Broliai ir seserys: Julija Kazimieraitytė-Rakštienė (? – po 1909), Rozalija Kazimieraitytė-Mikolaitienė (? – po 1909), Liudvika Kazimieraitytė-Liudišienė (? – po 1909), Klemensas Kazimieraitis (? – po 1909), Simonas Kazimieraitis (? – po 1909).

1861 m. vasario 5 d. Joniškio bažnyčioje Kazimiero Ignoto vardais jį pakrikštijo kun. Valerijonas Salagubas, krikštatėviai buvo valstiečiai Jokūbas Ravilas ir Joana Šlaupienė, Ignoto Šlaupos žmona.

Baigė kunigų seminariją. Apie 1885 m. K. Kazimieraitis buvo įšventintas kunigu.

Atvykęs 1885 m. spalį, 1885–1889 m. K. Kazimieraitis tarnavo Anykščių Šv. Mato parapijos vikaru, talkino klebonui Ferdinandui Ūseliui.

Perkeltas 1889 m. balandį, 1889–1890 m. K. Kazimieraitis buvo Pakruojo vikaras, 1890–1891 m. jis tarnavo vikaru Gargžduose.

1891–1896 m. jis buvo Jokūbavo (Kretingos r.) Švč. Mergelės Marijos bažnyčios kuratas, Kretingos parapijos kunigas filialistas.

1896–1909 m., iki gyvenimo pabaigos, K. Kazimieraitis buvo Skaistgirio (Joniškio r.) Šv. Jurgio bažnyčios kuratas, Žagarės parapijos kunigas filialistas, rūpinosi steigti Skaistgirio parapiją, bet šio sumanymo įgyvendinti nespėjo.

Skaistgirio apylinkėse jis skatino žemės reformą – jo padedami, kelių kaimų gyventojai išsidalijo bendruomeninę žemę ir pradėjo individualiai ūkininkauti. Jis buvo priešiškas lietuviškų knygų skaitymui ir platinimui, dėl tokios veiklos persekiojo net bažnyčios tarnus.

Mirė 1909 m. gruodžio 9 d. Mintaujoje (dabar – Jelgava, Latvija) ligoninėje nuo apendicito uždegimo. Palaidotas Skaistgirio kapinėse.