Baigė Palangos pradžios mokyklą, Liepojos (Latvija) gimnaziją.

Apie 1917–1918 m. M. Zobernaitė vokiečių okupacijos metais slapčia mokė Užpelkių (Palangos sav.) vaikus.

1920–1921 m. ji dirbo pradžios mokykloje Žemaitijoje.

1921–1926 m. M. Zobernaitė dirbo Papragių (Anykščių r.) pradžios mokyklos mokytoja. Vakarais ji rengė kursus suaugusiesiems.

1926–1927 m., iki gyvenimo pabaigos, ji buvo Kavarsko (Anykščių r.) pradžios mokyklos mokytoja.

M. Zobernaitė aktyviai dalyvavo Kavarsko krašto visuomeninėje veikloje. Ji buvo katalikiškojo jaunimo sąjungos "Pavasaris" Kavarsko valdybos narė ir knygininkė, sutvarkė pavasarininkų knygyną, kuriam sukaupė 700 knygų.

Tapusi jaunesniųjų pavasarininkų globėja, ji sutelkė mokinius pavasarininkų veiklai, rengė mažiesiems pramogas, skaitė paskaitas. Ji taip pat buvo eucharistininkų sekcijos vedėja, mergaičių pavasarininkių sekcijos sekretorė.

1926 m. kaip aktyvi pavasarininkė ji buvo politiškai persekiojama, siekiant pašalinti ją iš darbo mokykloje, bet po gruodžio perversmo darbą išsaugojo. 1927 m. ji organizavo Kavarsko pavasarininkų arbatinės steigimą ir buvo šios įstaigos vedėja.

Ji dalyvavo Lietuvos šaulių sąjungos veikloje, buvo šios Sąjungos Kavarsko skyriaus sekretorė. Nuo 1921 m. ji buvo ir Lietuvių katalikų mokytojų sąjungos narė.

Dėl prastų gyvenimo ir įtempto darbo sąlygų mokytoja prarado sveikatą.

Mirė 1927 m. gegužės 29 d. Kavarske (Anykščių r.), susirgusi šiltine. Palaidota Kavarsko kapinėse.

Į kapines ją palydėjęs Kavarsko vikaras Vaclovas Strazdas paskelbė išsamų M. Zobernaitės nekrologą, taip atkreipdamas visos Lietuvos dėmesį į sunkias jaunų mokytojų darbo sąlygas ir išaukštindamas jų visuomeninį aktyvumą.