Vincas PETRONIS
  Gimimo data: 1897-02-04
Gimimo vietovė: Pienionių k. (Anykščių r.) »

Trumpai:
Pedagogas kūno kultūros mokytojas, edukologas, dramaturgas, politikas

2017-06-20   |   Spausdinti

Gimimo data pagal naująjį kalendorių – 1897 m. vasario 17 d.

Tėvai: Jonas Petronis (1844–1936) ir Juozapota Zlatkutė-Petronienė (1862–1901) – valstiečiai žemdirbiai. Augo šešių vaikų šeimoje, broliai ir seserys: Anelė Petronytė-Magylienė-Medeikienė (1888 – apie 1944), Veronika Petronytė-Laskauskienė (1889–?),  Klemensas Petronis (1891–1983), Juozapas Petronis (1893–1921) ir Uršulė Petronytė (1899–1973). Brolis Jonas Petronis (1895–1895) mirė kūdikystėje.

1897 m. vasario 13 d. Anykščių bažnyčioje jį pakrikštijo vikaras Juozapas Giedrikas, krikštatėviai buvo Vincentas Bagdonas ir Julijona Zlatkutė.

Baigė Anykščių liaudies pradinę mokyklą. Toliau mokėsi Utenoje. Pirmojo pasaulinio karo metais pasitraukė į Rusiją, 1916–1918 m. mokėsi gimnazijoje Petrograde (dabar – Sankt Peterburgas, Rusija), kur baigė ir J. Vaičkaus vaidybos studiją. 1918–1919 m. pradėjo studijuoti Petrogrado politechnikos institute, bet studijas paliko.

Grįžęs į Lietuvą, 1920–1925 m. V. Petronis gyveno Anykščiuose ir dirbo mokytoju, buvo Anykščių vidurinės mokyklos gamtos, gimnastikos ir vokiečių kalbos mokytojas bei klasės auklėtojas. Jis buvo Anykščių vidurinės mokyklos pedagogų tarybos sekretorius.

1921–1925 m. jis taip pat dirbo Anykščių 2-ojoje žydų pradžios mokykloje lietuvių kalbos mokytoju.

1923 m. V. Petronis kartu su kitais mokytojais įkūrė Anykščiuose kultūros būrelį, kurio nariai platino ir socialistinę literatūrą, slapta skaitė paskaitas. Jis režisavo moksleivių spektaklius Anykščių vargonininko Juozo Survilos salėje "Kuprotas oželis", "Gaila ūsų", "Kurčias žentas" ir kitus, pats juose vaidino, grojo mokyklos styginių instrumentų orkestrėlyje.

1923 m. jis dalyvavo vasaros kursuose – pedagoginėje ekskursijoje į Vokietiją ir Čekoslovakiją, vėliau keletą metų lankė fizinio lavinimo kursus Palangoje. Nuo 1925 m. jis priklausė Lietuvos mokytojų profsąjungai, vėliau dalyvavo Lietuvos jaunimo sąjungos veikloje.

Nuo 1922 m. V. Petronis buvo Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos narys, šios sąjungos Anykščių kuopos valdybos narys. Kaip šios partijos atstovas 1924 m. jis buvo išrinktas į Anykščių valsčiaus savivaldybės tarybą, 1924–1925 m. ėjo valsčiaus tarybos pirmininko pareigas.

Dėl laisvamaniškų pažiūrų V. Petronis buvo apskųstas Švietimo ministerijai, o ši 1925 m. rugpjūčio 1 d. perkėlė jį į Vilkijos (Kauno r.) vidurinę mokyklą, kur 1925–1927 m. jis dirbo mokytoju.

Ten 1925–1926 m. vienas iš jo mokinių buvo būsimasis rašytojas Petras Cvirka (1909–1947). Vėliau jis yra sakęs: "Jei ne mokytojas Vincas Petronis, tai iš manęs būtų išėjęs koks pienininkas ar valsčiaus raštininkėlis". Vos išeidavo nauja P. Cvirkos knyga, jis ją dovanodavo savo mokytojui.

1926 m. gegužę V. Petronis Lietuvos valstiečių liaudininkų partijos sąraše Utenos rinkimų apygardoje buvo išrinktas III Lietuvos Respublikos Seimo nariu ir šias pareigas ėjo iki 1927 m. pavasario, kol III Seimas 1927 m. balandžio 12 d. buvo paleistas. Seime jis buvo Švietimo komisijos bei Teisių ir redakcijos komisijos narys. Kaip Lietuvos valstiečių liaudininkų frakcijos narys jis kuravo Uteną ir Lietuvos jaunimo sąjungą. Pakleidus Seimą, jis liko Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos narys.

1927 m. rudenį V. Petronis išvyko į Kauną ir 1927–1940 m. dirbo Kauno "Aušros" berniukų gimnazijoje, iš pradžių buvo kūno kultūros mokytojas, vėliau dėstė ir kitus dalykus.

1926–1930 m. jis neakivaizdžiai studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Gamtos-matematikos fakultete, įgijo vidurinės mokyklos kūno kultūros, matematikos, rusų kalbos, visuotinės istorijos, geografijos, fizikos, gamtos ir visuomenės mokslų mokytojo išsilavinimą, 1929 m. įgijo ir aukštesniosios mokyklos kūno kultūros mokytojo išsilavinimą.

Pirmosios sovietinės okupacijos pradžioje 1940 m. liepos 1 d. V. Petronis buvo paskirtas Kūno kultūros rūmų direktoriumi, redagavo laikraštį "Raudonasis sportas". Tuo metu vadovavimą kūno kultūrai ir sportui Lietuvoje faktiškai perėmė partinės organizacijos, buvo pradėti kurti nauji valstybiniai ir visuomeniniai organai. 1940 m. gruodžio 17 d. Kūno kultūros rūmai buvo panaikinti, įsteigtas Fizinės kultūros ir sporto komitetas, o V. Petronis, pirmasis ir paskutinis šių rūmų vadovas, nuo 1940 m. gruodžio 31 d. buvo atleistas.

1941–1949 m. V. Petronis dirbo Pedagoginės literatūros leidykloje, Enciklopedijų, žinynų ir mokslinės literatūros leidykloje redaktoriumi.

1945 m. vasario 23 d. Kaune V. Petronis NKVD pareigūnų buvo suimtas, du mėnesius kalinamas, kol 1945 m. balandžio 20 d. jo byla buvo nutraukta.

1949–1957 m. jis dirbo Kauno pedagoginėje mokykloje dėstytoju, kol išėjo į pensiją. 1950–1953 m. jis buvo ir Kauno srities švietimo skyriaus inspektorius.

Dirbdamas mokytoju, V. Petronis parašė ir išleido scenos vaizdelių mėgėjų teatrams "Nesveikos pažiūros" (1925 m.), "Nepasisekė debiutas" (1929 m.), "Mūsų rykštė" (1929 m.). Vėliau jis parašė ir išleido knygas "Fiziško auklėjimo metodika" (1935 m.), "Kūno grūdinimas" (1935 m.), "Mokslinis ateistinis auklėjimas mokykloje" (kartu su A. Gulbinskiene, 1959 m.).

Pedagoginiais, kūno kultūros klausimais V. Petronis rašė periodiniuose leidiniuose "Lietuvos žinios", "Mokykla ir gyvenimas", "Tautos mokykla", "Kultūra", "Jaunimas", "Fiziškas auklėjimas", po Antrojo pasaulinio karo – "Kauno tiesa", "Tarybinė mokykla", "Tarybinis mokytojas" ir kitur. Jis buvo žurnalo "Mokykla ir gyvenimas" redakcinės kolegijos narys, žurnalo "Fiziškas auklėjimas" paskutiniojo numerio (1940 m.) redaktorius.

Laisvalaikiu sportuodavo, mėgo bėgioti, buvo vegetaras.

Susituokė 1939 m. rugsėjo 30 d. Kauno Prisikėlimo bažnyčioje, žmona Genė Noreikaitė-Petronienė – gydytoja ginekologė. Vaikai: Silvija Petronytė-? ir Vitalijus Petronis.

Mirė 1981 m. gegužės 2 d. Kaune.

V. Petronio gyvenimas ir politinė veikla pristatyta "Didžiojo Lietuvos parlamentarų biografinio žodyno" tome "Lietuvos Respublikos Seimų I (1922–1923), II (1923–1926), III (1926–1927), IV (1936–1940) narių biografinis žodynas" (2007 m.).