Vida SAVIČIŪNAITĖ
  Gimimo data: 1956-01-15
Gimimo vietovė: Virsnio k. (Anykščių r.) »

Trumpai:
Žurnalistė, menotyrininkė teatrologė, vertėja, menotyros pedagogė, visuomenininkė

2018-06-21   |   Spausdinti

Seneliai: Povilas Sližys (1899–1941) iš Dubiškių – žemdirbys, Lietuvos kariuomenės savanoris, ir Anelė Varnaitė-Sližienė (1898–1946) iš Duobulės – žemdirbė. Tėvai: Jonas Savičiūnas (?–?) ir Valerija Sližytė-Savičiūnienė (? – apie 2012). Brolis Algis Savičiūnas (?–?) – darbininkas.

1963–1967 m. mokėsi Akmenos (Anykščių r.) pradinėje mokykloje, 1967–1970 m. – Andrioniškio (Anykščių r.) aštuonmetėje mokykloje, 1970–1974 m. – Kauno A. Mickevičiaus vidurinėje mokykloje. 1974–1979 m. studijavo Kauno politechnikos institute. 1980–1986 m. ji neakivaizdžiai tęsė studijas Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas, Rusija) valstybiniame teatro, muzikos ir kino meno institute, įgijo menotyrininkės išsilavinimą.

1979–1982 m. V. Savičiūnaitė dirbo Kauno 23-osios technikos mokyklos dėstytoja, 1982–1988 m. – Kauno lėlių teatro Literatūros skyriaus vedėja, 1988–1993 m. – Kauno Valstybinio akademinio dramos teatro Literatūros skyriaus vedėja, 1993 m. – dienraščio "Kauno laikas" žurnalistė.

1994–2008 m. ji buvo dienraščio "Lietuvos rytas" žurnalistė. 2005–2011 m., iki gyvenimo pabaigos, V. Savičiūnaitė buvo Kauno profesionalių menų interneto svetainės www.kamane.lt vyriausioji redaktorė.

Ji taip pat buvo profesionalių Kauno teatrų apdovanojimų "Fortūna" komisijos pirmininkė (1999–2004 m.), Kauno menininkų namų rengiamo kasmetinio konkurso "Metų menininkas" vertinimo komisijos narė, vedė profesinio meistriškumo kursus jauniesiems menotyrininkams.

V. Savičiūnaitė dukart stažavosi A. Strindbergo muziejaus Mokslinio tyrimo centre Stokholme (Švedija, 1992–1993 m.). Stokholme išleistame tęstiniame leidinyje "Strindbergiana" ji išspausdino straipsnį "A. Strindbergas Lietuvoje" (1993 m.). Ji buvo Mičigano universiteto (JAV) ir Strindbergo draugijos (Švedija) projekto "Pasaulio moterys – A.Strindbergo tyrinėtojos" dalyvė (1997–2000 m.), Stokholme (Švedija) išleistos projekto dalyvių knygos "Ja, ma han leva" bendraautorė.

Nuo 1986 m. V. Savičiūnaitė spausdino straipsnius teatro tema Lietuvos ir Rusijos periodikoje: "Lietuvos rytas", "Kultūros barai", "Literatūra ir menas", "Krantai", "Teatras", "Lietuvos teatras", "Teatr", "Teatralnaja žizn".

Ji parašė ir išleido monografinių leidinių bei bukletų teatro tema, taip pat išvertė apie 10 veikalų Lietuvos teatrams, svarbesni iš jų: N. Koliados "Ragatkė", A. Detkovo "Euridikės sugrįžimas", Aleksejaus Šipenko "9000 metrų virš dirvos paviršiaus", L. Andrejevo apysaką "Judas Iskariotas".

V. Savičiūnaitės kūrybos leidimai:

1986 m. – "Adelė Ignatavičienė" (bukletas), "Valerija Ratkevičienė" (bukletas), "Algimantas Stankevičius" (bukletas).

1988 m. – "Lietuvos TSR liaudies artistė Rūta Staliliūnaitė" (jubiliejinė monografija), "Kauno valstybinis lėlių teatras" (informacinis leidinys).

1989 m. – "Elena Karoblytė-Čivienė" (biografinė apžvalga), "Marija Polozovaitė-Dailidienė" (biografinė apžvalga).

1990 m. – "Kauno valstybinis akademinis dramos teatras, 1920–1990" (reklaminis leidinys).

2000 m. – "Kauno valstybinis akademinis dramos teatras, 1920–2000" (jubiliejinis leidinys).

Lietuvos teatrai V. Savičiūnaitę išrinko viena iš trijų geriausių Lietuvos teatro kritikų (1994 m.). Ji buvo apdovanota Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriaus metinio konkurso "Geriausias metų projektas" geriausio architektūros žurnalisto prizu (2000 m.). Už iniciatyvumą, kuriant Kauno menininkų interneto svetainę Kamane.lt, ji buvo apdovanota Kauno miesto savivaldybės "Stikline plunksna" (2005 m.). Ji pelnė Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos fondo apdovanojimą už sąžiningą žurnalistinę veiklą, vertybiniu žvilgsniu aprėpiant kultūrinius įvykius bei korektiškai atspindint Bažnyčios gyvenimo viešąją raišką, už nuoseklų profesinės etikos puoselėjimą (2008 m.).

Ji taip pat du kartus laimėjo Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos konkursą ir gavo valstybinę stipendiją (2002, 2007 m.).

Laisvalaikį skirdavo Senojo testamento tekstų studijoms, žirgams, šunims, žvejybai ar grybavimui, mėgo gamtos tylą.

Mirė 2011 m. lapkričio 17 d. Kaune. Palaidota Viešintų (Anykščių r.) senosiose kapinėse prie artimųjų. Kapą ženklina kukli dviejų akmenų paminklinė kompozicija, dešiniojoje iškaltas įrašas: "Šližių-Savičiūnų / šeima".