Gimimo data Lietuvos kariuomenės duomenimis – 1899 m. liepos 15 d.

Tėvas Domininkas Seibutis. Brolis Antanas Seibutis (1893–1985) – emigrantas JAV.

1919 m. rugpjūčio 27 d. P. Seibutis išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę ir tarnavo iki 1922 m. balandžio 16 d., tarnybos pabaigoje buvo puskarininkis ir dirbo Radviliškio raštinėje. 1932 m. jam buvo pripažintas savanorio statusas, jis buvo apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio medaliu (1932 m.).

Demobilizuotas jis labai gerais pažymiais baigė Juozo Naujalio vargonininkų kursus Kaune.

Iš pradžių P. Seibutis vargonininkavo lenkų bažnyčioje Kaune ir Kazlų Rūdoje, o vėliau – Jūžintuose (Rokiškio r.), Naujasodėje (Rokiškio r.), iki 1931 m. – Naumiestyje (dabar – Kudirkos Naumiestis, Šakių r.), nuo 1931 m. – Žarėnuose (Telšių r.), paskui vargonininkavo Alsėdžiuose (Plungės r.) ir Kamajuose (Rokiškio r.).

Apie 25 metus jis buvo Tryškių (Telšių r.) vargonininkas, vadovavo bažnyčios ir šaulių chorams. 1938 m. dainų šventei Klaipėdoje jis parengė 29 dalyvių bažnytinį chorą. Pokario metais dvejus metus mokytojavo ir Tryškių vidurinėje mokykloje.

Paskutinė P. Seibučio darbo vieta buvo Troškūnai (Anykščių r.), kur jis nuo 1961 m. iki gyvenimo pabaigos vargonininkavo ir vadovavo chorui.

Iš viso P. Seibutis Lietuvos bažnyčiose vargonininkavo ir vadovavo chorams apie 75 metus. Buvo kuklus ir savo darbui atsidavęs žmogus.

Buvo vedęs. Duktė Irena Seibutytė-Duonelavičienė – muzikos pedagogė, choro dirigentė.

Mirė 1991 m. sausio 16 d. Troškūnuose (Anykščių r.). Palaidotas Troškūnų kapinėse.

P. Seibučio biografija publikuojama Boleslovo Zubricko enciklopediniame žinyne "Pasaulio lietuvių chorvedžiai" (1999 m.).