Tėvai – mažažemiai valstiečiai. Seserys: Ona, Teresė, Genė, Veronika, broliai: Juozas, Vladas.

Mokėsi Svėdasų vidurinėje mokykloje. Baigė Antalieptės (Zarasų r.) žemės ūkio mokyklą.

Po privalomosios karinės tarnybos sovietinėje kariuomenėje V. Kovas dirbo Svėdasų mašinų-traktorių stotyje, vėliau iki 1958 m. buvo Svėdasų kolūkio pirmininko pavaduotojas.

1958 m. kovo 15 d. V. Kovas buvo išrinktas Svėdasų kolūkio pirmininku ir šias pareigas ėjo 1958–1989 m., kol išėjo į pensiją. Dirbdamas kolūkio vadovu, 1969 m. jis baigė Salų (Rokiškio r.) žemės ūkio technikumą ir įgijo agronomo specialybę.

Vadovaudamas kolūkiui, V. Kovas daug dėmesio skyrė ūkio ekonomikai stiprinti. Jo vadovaujamas Svėdasų kolūkis sustiprėjo finansiškai, ūkio lėšomis buvo pastatyta naujų visuomeninių ir kultūrinių objektų, naujais pastatais pasipuošė Svėdasų miestelis. V. Kovo iniciatyva Svėdasai tapo regioniniu kultūrinio gyvenimo židiniu ir gyventojų traukos centru, miestelis gyventojų skaičiumi pasidarė antras rajone po Anykščių.

V. Kovas žymiai išplėtė Svėdasų kolūkio ribas, o žemdirbystės ir gyvulininkystės lygis šiame ūkyje tapo pavyzdžiu Lietuvoje. Nuo 1978 m. Svėdasų kolūkis buvo didžiausias Anykščių rajone – jo plotas siekė 7453 hektarus žemės.

V. Kovo veikla buvo įvertinta vyriausybiniais apdovanojimais: "Garbės ženklo" ordinu (1973 m.), Darbo raudonosios vėliavos ordinu (1976 m.). Už nuopelnus žemės ūkiui jam buvo suteiktas Lietuvos SSR nusipelniusio žemės ūkio darbuotojo garbės vardas (1978 m.).
   
Jis buvo išrinktas Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu (1980 m.).

Buvo vedęs, žmona Genovaitė Jūratė Kovienė – ekonomistė buhalterė. Dukterys: Renata Kovaitė-Rinkauskienė (g. 1966 m.) – ekonomistė, valstybės tarnautoja, Jolanta ir Jūratė.

Mirė 2003 m. lapkričio 1 d. Svėdasuose. Palaidotas gimtųjų Svėdasų kapinėse.