Vieta žemėlapyje

Miestelis Anykščių rajone už 22 kilometrų į šiaurės rytus nuo Anykščių, į šiaurę nuo krašto kelių Anykščiai-Rokiškis ir Utena-Kupiškis sankirtos, išsidėstęs tarp Alaušo ir Svėdaso (Beragio) ežerų. Ribojasi su Bajorų, Miliūniškio, Moliakalnio, Sausalaukės kaimais.

Seniūnijos centras (nuo 1995 m.). Gyventojų skaičius – 1002 (2001 m.). Miestelis yra Svėdasų seniūnaitijos centras (nuo 2009 m.). Svėdasuose yra J. Tumo-Vaižganto, Moliakalnio, Ežero, Vilniaus, Šimonių, Šilo, Beržų, Lauko, Pušyno, Kalno, Žvejų, S. Zobarsko, Mokyklos, Alaušo, Liepų, Kranto gatvės ir B. Buivydaitės aikštė. 

Į pietus nuo Svėdasų tyvuliuoja Alaušo ežeras (plotas – 50,1 hektaro, vidutinis gylis – 3,67 metro, didžiausias gylis – 7,60 metro, kranto linijos ilgis – 2,95 kilometro), į šiaurę nuo miestelio yra Svėdaso ežeras, dažnai vadinamas Beragiu (plotas – 125,2 hektaro, vidutinis gylis – 5,82 metro, didžiausias gylis – 24,70 metro, kranto linijos ilgis – 6,6 kilometro, yra viena 1,5 hektaro sala), kuris įžuvinamas lydekomis ir naudojamas verslinei žūklei.

Senasis miestelio vardas buvo Svėdasys. Kalbininkas prof. Kazimieras Jaunius (1848-1908) jį laikė sanskritiškos kilmės žodžiu, kuris reiškęs "malonus", o kalbininkas prof. Kazimieras Būga (1879-1924) šį vardą kildino iš sėlių kalbos. Svėdasų miestelio vardu pavadinta viena gatvė Šimonyse (Kupiškio r.).

Nuo XV a. pabaigos gyvavęs Svėdasų dvaras raštuose minimas 1503 m. rugpjūčio 15 d., kai bajorui M. Grinkevičiui buvo patvirtintos nuosavybės teisės. 1533 m. jis atiteko reformacijos šalininkams Mikalojui Radvilai Juodajam (1515-1565) ir jo broliui Jonui. Manoma, kad Svėdasai buvo karališkasis dvaras, nes, pasak 1567 m. Radvilų dvarų sąrašų, arklius valstybės kariuomenei iš šio dvaro turėjo pristatyti Kristupas Mikalojus Radvila Našlaitėlis (1549-1616).

1640 m. rugsėjo 19 d. Svėdasų dvare, susikrimtęs dėl katalikų ir reformatų nesutarimų, mirė iš Vilniaus atvykęs Lietuvos didysis etmonas, Vilniaus vaivada Kristupas Radvila Jaunasis (1585-1640). 1647 m. Vilniaus vyskupas Abraomas Voina skundė seimui Svėdasų dvaro savininką Seimo narį Jonušą Radvilą XI (1612-1655), kad jis įsakęs iškirsti pakelių kryžius, tarp kurių buvo ir stovėjusių 100 metų, ir tik kelerius metus. 

Netoli dabartinių kapinių Svėdasuose stovėjo prašmatnūs didikų Radvilų rūmai. Dvarui be kitų žemių priklausė ir Urbaniškio palivarkas (dabar – Kamajai, Rokiškio r.), kurį iki 1678 m. valdė Liudvika Karolina Radvilaitė. Dalis dvaro pajamų buvo skiriama Vilniaus reformatų bendruomenei.

Karolis Povilas Radvila, dar vadinamas Panie Kochanku, XVIII a. antrojoje pusėje perleido Svėdasų dvarą Leonui Borovskiui, bet šis trumpai jį tevaldė. Iš jo dvarą perėmė ir visą šimtmetį – iki 1890 m. išlaikė italų kilmės grafų Marikonių (Mariconi) giminė. Trys Marikonių kartos – Ignotas, Jeronimas ir Liucijonas buvo turtingi, bet išlaidūs dvarininkai, mėgę prabangą.

Paskutinysis iš Marikonių grafas Liucijonas Marikonis pastatė prie Svėdaso (Beragio) ežero ištaigingus dvaro rūmus. Jam nuskurdus, apie 1890 m. dvarą perėmė ir jį valdė carinis generolas Božerianovas, o vėliau dvaro centras su parku ir rūmais atiteko bankui, iš kurio jį įsigijo pasiturintis ūkininkas Mykolas Juodviršis. Svėdasų dvaras, rūmų bokštas priminė riterių pilį. Prie dvaro buvo nemažas tvenkinys, puikus parkas, kurį užveisė iš užsienio pakviesti sodininkai. Iki 1941 m. dvare šeimininkavo M. Juodviršio sūnaus Kazimiero šeima, kol sovietinės valdžios buvo ištremta į Sibirą. XX a. antrojoje pusėje dvaro centras buvo barbariškai niokojamas, kol jo likučiai buvo grąžinti paveldėtojams.

Nuo 1574 m. jau minimas ir Svėdasų miestelis. Nuo XVI a. jo augimą lėmė geri keliai tarp kitų Aukštaitijos vietovių, kryžiavęsi ties Svėdasais.

Kartografo Juozapo Naronovičiaus-Naronskio (1610-1678) 1645 m. sudarytame žemėlapyje Svėdasai rodomi kaip miestelis, turintis 7 gatves, išeinančias iš centrinės keturkampės aikštės. Nors vėliau miestelio pastatai daug kartų degė, ypač miestelis nukentėjo per 1835 ir 1904 m. gaisrus., kaskart atstatant pastatus, toks pats miestelio planas išliko iki šių dienų.

1831 m. miestelį buvo užėmę sukilėliai. 1861 m. Svėdasų dvaro valstiečiai atsisakė mokėti prievoles, jų malšinimui buvo atsiųsta kariuomenė. 1863 m. gegužės pradžioje per Svėdasus Kamajų link keliavo ir čia buvo sustojusi sukilimo vyriausiojo vado Zigmanto Sierakausko (1826-1863) vedama sukilėlių kariuomenė, o vienas iš sukilėlių vadų kunigas Antanas Mackevičius (1828-1863) iš statomos varpinės pasakė kalbą. Svėdasų apylinkių gyventojai aktyviai platino knygas spaudos draudimo laikotarpiu.

XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje Svėdasai buvo valsčiaus centras. 1890 m. Svėdasuose buvo 64 kiemai, kuriuose gyveno 903 žmonės, veikė katalikų bažnyčia ir žydų maldos namai, valsčiaus savivaldybė, paštas, mokykla. 1897 m. čia gyveno 1423 žmonės, buvo keliolika parduotuvių bei smuklių.

XX a. pradžioje miestelyje veikė didelė pieninė, turėjusi 10 grietinės nugriebimo punktų ir 1937 m. pagaminusi 220 tonų sviesto. Svėdasuose aktyviai reiškėsi smulkaus kredito draugija, "Vilties" kooperatyvas, buvo daug įvairių būrelių, draugijų, įstaigų: valsčiaus savivaldybė, paštas, policijos nuovada, sveikatos ir veterinarijos punktai, vaistinė, galvijų kontrolės ratelis, ugniagesių komanda, malūnas bei elektros jėgainė, brolių Šukių terpentino, dervos, deguto, medžio anglių gamykla, senelių prieglauda, keliolika krautuvių, valgyklų, amatų dirbtuvėlių, dvi plytinės.

Svėdasų miestelis, kaip valsčiaus centras, įvairiu metu priklausė Ukmergės apskričiai (pavietui), Rokiškio, Anykščių apskritims.

Per Antrąjį pasaulinį karą Svėdasuose buvo išžudyta apie 300 vietinių žydų. Jų atminimui pastatyti du paminkliniai akmenys. Taip pat buvo sudeginta, sugriauta daug pastatų.

Pokario metais nemažai svėdasiškių patyrė tremtinių dalią ar žuvo rezistencinėje kovoje. XX a. antrojoje pusėje Svėdasai buvo apylinkės centras, Svėdasų kolūkio, kuriam 1958-1992 m. vadovavo Vytautas Kovas, centrinė gyvenvietė.

2002 m. patvirtintas Svėdasų miestelio herbas (autorius – dailininkas Rolandas Rimkūnas), vaizduojantis legendinį varpą.

Pirmoji Svėdasų katalikų bažnyčia minima Vilniaus vyskupijos dokumentuose nuo 1522 m. Manoma, kad nuo XVI a. vidurio Svėdasuose klebono nebuvo. Tik 1574 m. Kristupas Mikalojus Radvila Našlaitėlis (1549-1616) Svėdasų katalikų bažnyčiai dovanojo Papiškio palivarką ir Medinių (Medginių) kaimą, vėliau pavadintą Kunigiškiais.

Radviloms tapus reformatais, 1636 m. Svėdasuose buvo pastatyta evangelikų reformatų bažnyčia. 1647 m. buvo iškelta byla, neva evangelikų maldos namai pastatyti per arti katalikų bažnyčios. Svėdasų dvarininkas 1648 m. įsipareigojo pastatyti mūrinę katalikų bažnyčią kapinėse. 1657 m. pradžioje evangelikų reformatų bažnyčia paskirta katalikams, nes jų bažnyčia buvo sudegusi.

1676 m. Svėdasuose buvo įrengta naujai pastatyta mūrinė katalikų bažnyčia. Ji buvo su 2 koplyčiomis – mūrine ir medine.  XVIII a. viduryje bažnyčios bokšte buvo valandas mušantis laikrodis. 1768 m. bažnyčios inventoriuje įrašyta įvairių styginių ir pučiamųjų muzikos instrumentų.

1794 m. Svėdasų klebonas kanauninkas Mykolas Smolskis, remiamas kunigaikščio Karolio Radvilos ir grafienės Valavičiūtės-Pliaterienės, prie senosios mūrinės pristatė medinę istoristinę kryžminio plano 38 metrų ilgio ir 30 metrų pločio Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčią su neobizantiniu bokštu. Senoji palikta kaip navos koplyčia. 1823 m. klebonas Juozas Ruseckas aptvėrė šventorių iš trijų pusių amenų tvora, iš ketvirtosios – medine tarp stulpelių.

1840-1843 m. Svėdasų vikaras buvo bene pirmasis lietuvių kraštotyrininkas Liudvikas Adomas Jucevičius (1813-1846). Svėdasuose jis 1841 m. parašė "Žemaičių žemės prisiminimus" (išleisti lenkų kalba 1842 m.).

1848 m. šventoriuje pastatyta mūrinė grafų Marikonių koplyčia-mauzoliejus pagal Georgo Wernerio projektą. Joje buvo laidojami Marikonių šeimos nariai. Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių kareiviai, ieškodami brangenybių palaikus išbarstė. 1863-1865 m. klebono Kanuto Saurimavičiaus rūpesčiu šventoriuje buvo pastatyta ir mūrinė neogotikinė 36 metrų aukščio varpinė. 1877 m. meistras Juozapas Radavičius (1857-1911) Svėdasų bažnyčioje įrengė naujus 10 registrų vargonus.

Carinės Rusijos valdžia 1869 m. ištrėmė Svėdasų kleboną Kanutą Saurimavičių, 1875 m. – vikarą Eligijų Montvilą.

1907 m. Svėdasuose buvo įsteigta "Saulės" draugijos mokykla. Klebono Kazimiero Kazlausko rūpesčiu 1909 m. prieglaudoje įrengta vaidinimų salė, prieš Pirmąjį pasaulinį karą pastatyta nauja klebonija.

Svėdasuose 1909-1956 m. vargonininkavo Petras Vinkšnelis. Jo vadovaujamas choras dalyvavo visose dainų šventėse Kaune 1924-1930 m. ir Klaipėdoje 1938 m. P. Vinkšnelis Svėdasuose pastatė 4 operetes, apie 1936 m. įkūrė kanklininkių orkestrėlį.

Klebono Jono Kraniausko rūpesčiu 1930 m. Svėdasų bažnyčia buvo suremontuota, klebonas kanauninkas Antanas Survila prieš Antrąjį pasaulinį karą pastatė altariją ir parapijos salę, kuri per karą buvo sugriauta. Po karo A. Survila vėl suremontavo apgadintą bažnyčią. Svėdasų parapiją paskutiniu metu administravo kunigai: 1970-1983 m. – Ignas Šiaučiūnas, 1983-2000 m. – Vladas Rabašauskas, 2000-2006 m. – Rimantas Kaunietis. Nuo 2006 m. Svėdasų parapijos klebonas yra Vydas Juškėnas.

Svėdasų parapija priklauso Panevėžio vyskupijos Anykščių dekanatui. Svarbiausia parapijos šventė – Šv. Mykolo arkangelo atlaidai rugsėjo 29 d., švenčiami artimesnį sekmadienį. Kitos šventės: Šv. Juozapo atlaidai ir gavėnios rekolekcijos kovo 19 d. ir Šv. apaštalų Petro ir Povilo atlaidai birželio 29 d.

Svėdasų kapinės yra pietiniame miestelio pakraštyje prie krašto kelių sankryžos. Manoma, kad šioje vietoje laidojama nuo XVI a. Joms išsiplėtus, į kapinių teritoriją pateko ir ta vieta, kur seniau buvo Radvilų dvaro rūmai, kasant laidojimo duobes, randama jų liekanų. Kapinėse yra akmeninė koplyčia, XIX a. arkiniai vartai.

1676 m. Svėdasuose buvo pastatyta ir atidaryta parapinė mokykla. Joje vaikus mokė vietos kunigai. Vėliau ji buvo uždaryta ir vėl atkurta tik 1777 m. Tuo metu joje mokėsi 2 bajorų ir 4 miestelėnų vaikai. 1828 m. mokykloje buvo jau 37 mokiniai. Po 1863 m. sukilimo parapijos mokykla buvo uždaryta, vietoj jos veikė rusiška pradžios mokykla. Spaudos draudimo laikotarpiu Svėdasuose veikė ir slapta liaudies mokykla, kuri buvo susekta 1892 m.

Iki 1915 m. Svėdasuose veikė trijų klasių pradinė mokykla, atskirai buvo mokomi mergaitės ir berniukai. Mergaičių triklasė mokykla vadinta "Saulės" vardu. Mergaitėms dėstė katalikų tikybą, mokyklą šefavo katalikų klebonas, o berniukams – stačiatikių tikybą, į mokyklą atvykdavo stačiatikių dvasininkas. 

Po Pirmojo pasaulinio karo Svėdasuose buvo mokoma tik lietuviškai. 1925 m. atidaryta 4 skyrių pradinė mokykla, o po 1936 m. reformos veikė 6 klasių mokykla.

Iki 1937 m. mokykla naudojosi privačių asmenų patalpomis skirtingose miestelio vietose. 1937 m. buvo pastatytas tipinis šešių skyrių mokyklai skirtas dviaukštis pastatas, o jame įsikūrusi mokykla buvo vadinama "Pragiedrulių" vardu. 

1942 m. mokykloje buvo pridėtas 7-as skyrius. 1943-1944 m. buvo įsteigtos 1-2 progimnazijos klasės, o 1944-1945 m. Svėdasuose jau veikė pilna progimnazija. Po Antrojo pasaulinio karo Svėdasuose buvo atidaryta vidurinė mokykla. 1968 m. jos patalpos buvo išplėstos nauju priestatu, o 1980 m. pastatas papildytas dar vienu priestatu su sporto sale.

1989 m. Svėdasų vidurinei mokyklai buvo suteiktas kraštiečio Juozo Tumo-Vaižganto vardas, o 2006 m. ji pertvarkyta į Svėdasų Juozo Tumo-Vaižganto gimnaziją. Gimnazijoje mokosi apie 450 mokinių, direktorius – Alvydas Kirvėla (nuo 1985 m.).

1940 m. įsteigta Svėdasų biblioteka  iki šiol veikia kaip Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos padalinys. 2000 m.  bibliotekoje įkurta Meno  galerija, joje nuolat veikia meno parodos. Prie bibliotekos susibūrė Svėdasų literatų klubas "Sietuva". 2008 m. bibliotekoje įsteigtas viešosios interneto prieigos taškas. Svėdasų biblioteka pasižymi turiningais literatūriniais renginiais, susitikimais su rašytojais ir bendravimu su kraštiečiais inteligentais.

Svėdasuose veikia Anykščių rajono savivaldybės senelių namai, yra bendruomenės centras, viešoji įstaiga Svėdasų televizija (nuo 1997 m.). Anykščių kultūros centro Svėdasų skyriuje buriasi etnografinis ansamblis (nuo 1947 m.), mišrus vokalinis, moterų vokalinis bei kaimiškos muzikos ansambliai.

1937 m. miestelio centre buvo pastatytas paminklas iš šio krašto kilusiam rašytojui kanauninkui Juozui Tumui-Vaižgantui (autoriai: skulptorius Bernardas Bučas, architektas Feliksas Vizbaras). 2009 m. B. Buivydaitės aikštėje atidengtas  paminklas už Lietuvos laisvę žuvusiems Svėdasų krašto kovotojams (autorius – skulptorius Jonas Jagėla, mecenatas Zenonas Prūsas).

Svėdasuose gimė:

1872 m. – kunigas ir švietėjas Aleksandras Bublys,

1886 m. – vaistininkas ir visuomenininkas Antanas Trečiokas,

1890 m. – muzikantas pianistas Stasys Kalvaitis,

1895 m. – rašytoja Bronė Buivydaitė, gydytojas revoliucionierius Kazys Rimša, 

1898 m. – kariškis gydytojas Juozas Trečiokas,

1902 m. – revoliucionierius Vladas Trainys-Rimša,

1903 m. – dailininkas tapytojas Jonas Rimša,

1904 m. – pedagogas ir literatas Juozas Butkus,

1905 m. – kunigas Jonas Rimša,

1914 m. – kunigas Aleksandras Papučka,

1916 m. – kunigas ir literatas Steponas Galvydis,

1922 m. – inžinierius Vytautas Galvydis,

1927 m. – mokslininkas gydytojas Eduardas Rimša,

1929 m. – mokslininkas kalbininkas Vytautas Balaišis, miškininkas Fortunatas Vytautas Zovė,

1932 m. – mokslininkas inžinierius Gajus Saturninas Gimbutis,

1934 m. – tautodailininkas Vaclovas Merkys,

1936 m. – mokslininkė geologė Nijolė Jurevičiūtė-Sidaravičienė,

1937 m. – ekonomistas finansininkas Kazimieras Vytautas Bublys, aktorius Ferdinandas Pranas Jakšys,

1938 m. – mokslininkė biologė Valerija Zovytė-Bražėnienė,

1944 m. – mokslininkas chemikas Bronislovas Šalkus,

1952 m. – gydytoja Lina Kastytė-Macaitienė,

1956 m. – verslininkas Rimgaudas Mickus, žurnalistė Alma Deveikytė-Valantinienė,

1958 m. – dailininkas skulptorius Osvaldas Neniškis,

1963 m. – architektas Dalius Vrubliauskas,

1964 m. – žurnalistas Sigitas Beleckas.