Danutė ŠILINIENĖ
  Kitos pavardės, slapyvardžiai: Šilinytė
Gimimo data: 1933-01-15
Gimimo vietovė: Kunigiškių k. (Anykščių r.) »

Trumpai:
Pedagogė, laisvės gynėja, kraštotyrininkė, visuomenininkė

2013-03-16   |   Spausdinti

Tėvai: Dovydas Šilinis – kariškis, laisvės gynėjas, politinis kalinys, ir Teresė Žylaitė-Šilinienė – žemdirbė. Augo su seserimi – gydytoja.

Mokėsi Kunigiškių J. Tumo-Vaižganto pradžios mokykloje, kur per ketverius metus baigė penkis skyrius. Toliau nuo antrosios klasės mokėsi Svėdasų (Anykščių r.) gimnazijoje, 1950 m. baigė Svėdasų vidurinę mokyklą. 1950–1954 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą, įgijo mokytojos išsilavinimą. Studijuodama iš savo stipendijos rėmė Komijoje (Rusija) kalinamą savo tėvą.

1954–1964 m. D. Šilinienė dirbo Plokščių (Šakių r.) vidurinėje mokykloje mokytoja. Plokščiuose ji artimai bendravo su inteligentais – politinių kalinių artimaisiais, pati įsitraukė į pogrindinę antisovietinę veiklą.

Apie 1964 m. ji persikėlė į Ukmergę, kur liko iki gyvenimo pabaigos. D. Šilinienė dirbo Ukmergės mokykloje-internate mokytoja.

1980–1982 m. D. Šilinienė aktyviai skelbė blaivybės idėjas, kūrė savo tėviškės sodyboje Kunigiškiuose Blaivybės muziejų, organizavo Lietuvos blaivybės sąjūdžio suvažiavimą, tačiau tokią veiklą sovietinė valdžia uždraudė. Tačiau jos iniciatyva 1980 m. buvo išsaugotas nuo sugriovimo senosios Kunigiškių mokyklos istorinis pastatas, vėliau sutvarkytas muziejaus reikmėms.

Dėl ryšių su politiniais kaliniais ir veiklos blaivybės sąjūdyje mokytoja buvo sovietinio saugumo persekiojama, todėl turėjo palikti mėgstamą pedagoginį darbą. Turėdama 25 metų darbo stažą, ji pradėjo gauti dalinę pensiją ir papildomai užsidirbdavo, rašydama straipsnius į spaudą, dirbdama kolūkiuose įvairius žemės ūkio darbus.

Sekdama savo tėvo ir vyro – politinių kalinių, kovotojų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę – pavyzdžiu, mokytoja D. Šilinienė tapo savo tautos patriote ir laisvės gynėja.

Gyvendama Ukmergėje, ji aktyviai dalyvaudavo šio krašto kultūriniame gyvenime, visuomeninių organizacijų veikloje, daug rašė įvairiems spaudos leidiniams, savo mintis išsakydavo Lietuvos radijo laidose. Ji buvo Vaižgantiečių klubo "Pragiedrulys" garbės narė.

Ji surinko daug prisiminimų, nuotraukų, šią kraštotyrinę medžiagą dovanojo šalies muziejams. Jos surinktų eksponatų yra ir gimtajame Kunigiškių kaime veikiančiame Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejuje. Jos surinktos žinios apie Svėdasų krašot partizanus publikuotos "LAisvės kovų archyvo" 20 ir 21 numeriuose.

D. Šilinienė parašė ir išleido prisiminimų knygas: "Prisiminimuose gyvena žmonės" (1996 m.), "Gimtieji Kunigiškiai" (2002 m.), "Testamentas ukmergiškiams" (2003 m.).

Už pedagoginį darbą D. Šilinienė buvo apdovanota Švietimo ministerijos Garbės raštu, "Darbo veterano" medaliu. Lietuvos politinių kalinių sąjungos tarybos prezidiumas už nenuilstamą kovą prieš okupacinį režimą ją apdovanojo Padėka. Už nuoširdžius ir kilnius darbus Lietuvos labui Padėką jai skyrė ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrija. D. Šilinienės pavardė įrašyta į Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejaus Šlovės lentą.

Ištekėjo 1962 m., vyras Justinas Šilinas (1928–2003) – laisvės gynėjas, politinis kalinys. Liko našlė.

Mirė 2010 m. vasario 4 d. Ukmergėje. Palaidota Svėdasų kapinėse šeimos kape.

D. Šilinienės ir jos vyro gyvenimas ir veikla pristatyti Edvardo Buroko žinyno "Pūtėme prieš vėją" 5-ojoje dalyje "Laisvės kovotojai" (2011 m.).