Kazys RIMŠA
  Kitos pavardės, slapyvardžiai: Trainys, Zorka
Gimimo data: 1895-09-30
Gimimo vietovė: Svėdasai (Anykščių r.) »

Trumpai:
Gydytojas, revoliucionierius, vadovas

2013-04-17   |   Spausdinti

Tėvas Juozapas Rimša – aklas muzikantas. Seserys dvynės Elžbieta (1901–?) – revoliucionierė ir Marytė (1901–?), brolis Vladas Rimša-Trainys (1902–1943) – revoliucionierius, valstybės tarnautojas,

Augo Svėdasuose. 1904 m. su šeima išvyko į Sankt Peterburgą (Rusija). 1910–1915 m. mokėsi Sankt Peterburgo gimnazijoje, kur jaunystėje susižavėjo revoliucinėmis idėjomis ir įsitraukė į komunistinę veiklą, vadovavo nelegaliems darbininkų būreliams, nuo 1913 m. buvo Rusijos socialdemokratų (bolševikų) partijos narys.

1912–1914 m. vasaromis grįždamas atostogauti į Lietuvą, čia irgi dirbo pogrindinį darbą, platino bolševikinę spaudą Kupiškio ir Rokiškio apylinkėse.

1915–1917 m. Jurjevo (dabar – Tartu, Estija) universitete K. Rimša studijavo mediciną. Jis taip pat buvo Rusų studentų draugijos narys, nuo 1916 m. buvo išrinktas Rusijos socialdemokratų Šiaurės Baltijos organizacijų biuro nariu.

1916 m. rudenį už nelegalią antivalstybinę veiklą K. Rimša buvo suimtas ir kelis mėnesius kalinamas, 1917 m. pradžioje pašalintas iš universiteto.

1917 m. po vasario revoliucijos išlaisvintas jis persikėlė į Rygą (Latvija), kur taip užsiėmė revoliucine veikla, buvo III internacionalo darbininkų ir kareivių klubo pirmininkas, veikė XII armijos bolševikų karinėje organizacijoje. Jis dalyvavo leidžiant laikraščius "Okopnaja pravda" ("Apkasų tiesa", rusų kalba), "Soldatskaja pravda" ("Kareivių tiesa", rusų kalba) ir "Okopnyj nabat" ("Apkasų šauklys", rusų kalba), padėjo redaguoti "Vilnies" laikraštį.

1917 m. rugpjūčio 8–16 d. Sankt Peterburge K. Rimša buvo Rusijos socialdemokratų (bolševikų) VI suvažiavimo delegatas, atstovavęs XII armijos partinei organizacijai, paskui svečio teise dalyvavo Visos Rusijos Tarybų I suvažiavime.

Vokiečiams 1917 m. rugpjūtį užėmus Rygą, jis persikėlė į Tartu, 1917 m. pabaigoje buvo Tartu karinio revoliucinio komiteto narys, pirmininkas, Tartu tarybos delegatas, dalyvavo Estijos II tarybų suvažiavime.

Valdžią Rusijoje perėmus komunistams, K. Rimša 1918 m. buvo pasiųstas dirbti į Krymą, buvo laikraščio "Tavričekaja pravda" ("Tauridės tiesa", rusų kalba) redaktorius Sevastopolyje. Vėliau jis buvo paskirtas Kubanės-Juodosios jūros Tarybų respublikos, paskui Šiaurės Kaukazo Tarybų respublikos švietimo liaudies komisaru, rūpinosi ir ligoninių evakuacija.

1918 m. pabaigoje jis Petro Trainio pavarde grįžo į Lietuvą, buvo paskirtas Lietuvos komunistų partijos Vilniaus komiteto pirmininku. 1918 m. gruodį jis buvo suimtas, bet Vilniaus darbininkų atstovų tarybos reikalavimu netrukus paleistas ir 1918 m. pabaigoje paskirtas Vilniaus kalėjimų komisaru. 1919 m. jis buvo Vilniaus darbininkų atstovų tarybos narys, Vilniaus revoliucinio komiteto sekretorius, vadovavo Vilniaus miesto vykdomojo komiteto švietimo skyriui. 1919 m. vasario 18–20 d. jis buvo Lietuvos tarybų I suvažiavimo delegatas, ten išrinktas Tarybų centro vykdomojo komiteto nariu.

Nuo 1919 m. balandžio K. Rimša-P. Trainys buvo Lietuvos karinės revoliucinės tarybos ypatingasis įgaliotinis partizanų būriams organizuoti ir administraciniam darbui Ukmergės apskrityje.

1919 m. pabaigoje Lietuvos savanorių kariuomenei pašalinus komunistinę valdžią Lietuvoje, K. Rimša pasitraukė į Rusiją, tarnavo Raudonojoje armijoje, tarp bendražygių buvo vadinamas Zorkos pavarde.

1922–1925 m. K. Zorka-Rimša tęsė medicinos studijas Maskvos universiteto Medicinos fakultete, kartu dirbo ir universiteto prorektoriumi. Būdamas studentas, 1923–1924 m. jis kartu su kitais patikimais medikais kaip sanitaras pasikeisdamas slaugė sergantį Rusijos politinį lyderį Vladimirą Uljanovą-Leniną iki pat jo mirties.

1925–1945 m. K. Zorka dirbo gydytoju bei administracinį darbą Rusijoje, dėstė aukštosiose mokyklose.

Iki 1929 m. jis vadovavo sanatorijai Sočyje, 1929–1931 m. studijavo Raudonosios profesūros filosofijos ir gamtos mokslų institute, po to dirbo marksizmo-leninizmo kurso dėstytoju Maskvos ekonomikos institute. 1933–1934 m. K. Zorka dirbo Darbininkų ir valstiečių inspekcijos liaudies komisaro pirmuoju pavaduotoju, vėliau – administracinį darbą sveikatos apsaugos sistemoje, vadovavo Rusijos ligoninėms ir poliklinikoms.

1941–1945 m. Antrojo pasaulinio karo metais K. Zorka buvo karo gydytojas, vadovavo sovietinės kariuomenės karo ligoninėms.

1945 m. jis grįžo į Lietuvą, dirbo Medicinos darbuotojų profsąjungos respublikinio komiteto pirmininku, o nuo 1948 m. iki gyvenimo pabaigos buvo Vilniaus respublikinio tuberkuliozės mokslinio tyrimo instituto direktorius. Pablogėjus sveikatai, jis išvyko gydytis į Maskvą.

K. Rimša buvo apdovanotas Raudonosios vėliavos ordinu (1949 m.).

Buvo vedęs, žmona A. Rimšienė-Zorka.

Mirė 1950 m. spalio 7 d. Maskvoje (Rusija). Palaidotas Maskvos Novodevičės kapinėse.