Tėvai: Jurgis Lukšys ir Genovaitė Kernagytė-Lukšienė – žemdirbiai ūkininkai, turėję 21 hektarą žemės. 1947 m. tėvams pabėgus nuo trėmimų ir slapstantis, augo motinos tėviškėje Dauginčių kaime (Anykščių r.). Vaikystėje labai daug skaitė.

1958 m. baigė Kavarsko (Anykščių r.) vidurinę mokyklą. 1958–1960 m. mokėsi Panevėžio medicinos mokykloje, įgijo medicinos sesers specialybę.

1960–1964 m. E. Lukšytė dirbo Jiezno (Prienų r.) ligoninėje medicinos seserimi. Ištekėjusi persikėlė ir 1964–1968 m. dirbo medicinos seserimi Šilavoto (Prienų r.) ligoninėje. Tuo metu ji pradėjo neakivaizdžiai studijuoti Vilniaus universiteto Filologijos fakultete lituanistiką, studijas baigė 1976 m. ir įgijo lietuvių kalbos dėstytojos išsilavinimą.

1968–1972 m. ji dirbo Šilavoto (Prienų r.) vidurinėje mokykloje lietuvių kalbos mokytoja.

Nuo 1972 m. iki šiol E. Krušinienė gyvena Punioje (Alytaus r.). 1972–2002 m. ji dirbo Punios vidurinėje, paskui pagrindinėje mokykloje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, kol išėjo į pensiją.

2001 m. ji kartu su kitais Punios visuomenininkais įkūrė bendruomenę "Punios ainiai", dalyvauja jos veikloje. Nuo 2002 m. kartu su kitais šios bendruomenės nariais ji dukart per metus leidžia periodinį kultūros laikraštį "Punelė", skaito jo korektūras.

E. Krušinienė nuo jaunystės eiliuoja, tačiau tik vyresniame amžiuje pradėjo ir publikuoti savo kūrybą, jos poezija spausdinama atskirais leidiniais ir rinkiniuose. Savo kūryboje E. Krušinienė poetizuoja gimtojo krašto peizažą, primindama skaitytojui ruginės duonos kvapą bei vaikystės takus, idealizuoja gimtojo krašto praeitį.

2002–2022 m. ji buvo Alytaus apskrities literatų klubo "Tėkmė" pirmininkė – pirmoji šio klubo vadovė, nuo 2022 m. gegužės eina šio klubo pirmininko pavaduotojos pareigas. Ji taip pat yra Alytaus literatūrinio žurnalo "Dainava" redakcinės kolegijos narė ir bendradarbė, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos ir Lietuvos mokytojų literatų draugijos "Spindulys" narė.

E. Krušinienė parašė ir išleido knygas:

1997 m. – "Oškit ramybę audroj" (publicistika apie Punios krašto literatus ir šviesuolius).

2001 m. – "Prakalbinsiu laiką" (eilėraščiai).

2003 m. – "Tėviškės lango šviesa" (eilėraščiai).

2006 m. – "Gyvenimo spalvos" (eilėraščiai).

2008 m. – "Atminties takais : Šarkio kaimo prisiminimai".

2009 m. – "Žodžių žydėjimas" (eilėraščiai ir proza).

2011 m. – "Sidabrinės lyros virpesiai" (eilėraščiai).

2013 m. – "Punia laiko verpetuose" (kraštotyros rinkinys).

2016 m. – "Gyvenimas lyg upė" (proza, poezija ir dainos).

2019 m. – "Spygliuotu keliu" (romanas).

2021 m. – "Gyvos brydės" (poezija ir proza).

Ji rašo ir publikuoja publicistikos tekstus, recenzuoja vietinių literatų kūrybą periodikoje ir viešuosiuose renginiuose. Jos kūryba spausdinama Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narių rinktinėse.

Pagal E. Krušinienės eiles yra sukurta dainų: Jono Šukio "Atminties gelmėse", "Nėra baltų sodų", Stasio Liupkevičiaus "Širdy nešioju".

2019 m. E. Krušinienė dalyvavo Alytaus rajono savivaldybės tarybos 2019–2023 m. kadencijos tarybos rinkimuose kaip Valstiečių ir žaliųjų sąjungos sąrašo kandidatė, bet nebuvo išrinkta.

Ji pelnė XVII respublikinio poezijos konkurso "Baltojo balandžio sugrįžimas" specialųjį prizą už eilėraščius apie tėviškę (2023 m.).

Laisvalaikiu skaito.
 
Ištekėjo 1964 m., vyras Juozas Krušinys (g. 1940 m.) – pedagogas, visuomenininkas. Sūnus Raimundas Krušinys (g. 1967 m.) – teisininkas, teisėjas, anūkai Žilvinas ir Laura.