Valerija BRAŽĖNIENĖ
  Kitos pavardės, slapyvardžiai: Zovytė
Gimimo data: 1938-12-03
Gimimo vietovė: Svėdasai (Anykščių r.) »

Trumpai:
Mokslininkė medicinos biologė

2017-02-10   |   Spausdinti

Tėvai – žemdirbiai valstiečiai. Augo trijų vaikų šeimoje su broliu ir seserimi.

1946–1950 m. baigė Svėdasų pradinę mokyklą, 1950–1957 m. – Svėdasų vidurinę mokyklą 9-ojoje jos abiturientų laidoje. 1957–1963 m. studijavo Kauno medicinos instituto Gydomajame fakultete, įgijo gydytojos išsilavinimą.

1963–1967 m. V. Zovytė dirbo Kauno medicinos instituto Biochemijos ir organinės chemijos katedroje asistente. 1966–1968 m. ji buvo Kauno  geležinkelininkų ligoninės vidaus ligų gydytoja.

1968–2002 m. V. Zovytė-Bražėnienė dirbo Lietuvos Mokslų akademijos Biochemijos (po pertvarkymo 1990 m. – Imunologijos) institute, kol išėjo į pensiją.

1968–1971 m. ji buvo šio instituto aspirantė, 1971–1975 m. – jaunesnioji mokslinė bendradarbė.

1972 m. Eksperimentinės ir klinikinės medicinos mokslo tyrimų institute ji apsigynė biologijos mokslų kandidatės disertaciją "Kai kurių alkilinančių junginių įtaka kepenų mitochondrijų baltymų apykaitai ir oksidaciniam fosforinimui", 1993 m. nostrifikuota biomedicinos mokslų, biologijos daktarė.

1975–1990 m. V. Bražėnienė dirbo Biochemijos instituto Mikroorganizmų biochemijos sektoriuje vyresniąja moksline bendradarbe.

1971–1990 m. ji tyrinėjo piktybinio naviko vystymosi organizme įtakos tyrimai baltymų apykaitai ir oksidaciniam fosforinimui kepenų mitochondrijose, naudojant Biochemijos institute susintetintus alkilinančius junginius. Tyrimais buvo nustatyta, kad alkilinantys junginiai slopina navikinio proceso vystymąsi organizme. Alkilinančių junginių veikimas kepenų mitochondrijose iš esmės buvo susietas su energetikos apykaitos sutrikdymu, o ne su jų tiesioginiu poveikiu į baltymų sintezę polipeptidinės grandinės susidarymo stadijoje.

Ji tyrinėjo ir vitamino B12 kofermentinės formos – 5,6-dimetilbenzimidazolil-Co-5-dezoksiadenozilkobamido (DBK) įtaka navikinio proceso vystymuisi organizme ir nustatė, kad be tiesioginio dalyvavimo  baltymų sintezėje DBK turi įtakos šiam procesui ir per oksidacinio fosforinimo grandį, o tai neigiamai veikia navikinio proceso eigą.

1990–2002 m. V. Bražėnienė buvo Imunologijos instituto vyriausioji mokslo darbuotoja, mokslinė sekretorė, Mokslinės tarybos narė.

1980–1992 m. dvi kadencijas V. Bražėnienė buvo Biochemijos instituto Specializuotos tarybos, kurioje buvo ginamos biochemijos ir citologijos specialybių disertacijos, suteikiant biologijos mokslų kandidato mokslinį laipsnį, mokslinė sekretorė. Šiuo laikotarpiu taryboje buvo apginta ir patvirtinta 100 disertacijų.

1990–2002 m. ji tyrinėjo endometriozės etiologijos, patogenezės, klasifikacijos, ligos anamnezės klausimus. Buvo nustatyta, kad endometriozės priežastys – imuniniai organizmo defektai, sąlygojantys endometrinio audinio implantaciją nebūdingoje anatominėje struktūroje. Ji tyrė imunoglobulinų IgA, IgG, IgM kiekių kitimus endometrioze sergančių moterų kraujo serume, nustatė labiausiai ryškų IgG koncentracijos sumažėjimą iki 40 procentų. Rasta, kad  dalis imunoglobulinų kraujo serume cirkuliuoja antigeno-antikūno kompleksų pavidalu, kurių koncentracija didesnė folikulinėje fazėje.

V. Bražėnienė tyrė pilvo skysčio ląstelinių elementų kiekybinius ir funkcinius pakitimus, sergant endometrioze, ir nustatė, kad makrofagai sudaro didžiausią pilvo skysčio ląstelių populiaciją: pirmoje stadijoje jų būna 75 proc., ketvirtoje – tik 45 proc. Nustatyta, kad makrofagai labai svarbūs endometriumo ląstelių naikinimo procese. Sergančiųjų endometrioze pilvo skystyje sumažėja ir IgG bei IgM kiekiai, tai rodo imuniteto silpnėjimą.

Ji tyrinėjo imuninį atsaką į Heliobacter pylori infekciją, vaikams sergant skrandžio ligomis, žinant apie gastrito ir opaligės ryšį su viena labiausiai paplitusių bakterinių infekcijų. Tyrimų metu buvo nustatyti specifiniai IgG klasės antikūnai prieš Helicobacter pylori vyresniems vaikams (amžiaus vidurkis 12,3 m). Tyrimo metu buvo rasta, kad infekcijos paplitimas nepriklauso nuo lyties, gyvenamosios vietos, tačiau priklauso nuo socialinės kilmės.

V. Bražėnienė vertino imunoglobulinų IgA, IgG, IgM kiekio kitimus kraujo serume vaikų, sergančių skirtingomis inkstų ligomis. Buvo nustatyta, kad sergant ūminiu postreptokokiniu glomerulonefritu ir lipoidine nefroze IgG kiekis kraujo serume padidėjęs, o lėtinio glomerulonefrito ir neaiškios kilmės nefropatijos atveju IgG, IgA ir IgM kiekiai lieka normos ribose. Tai rodo normalų imuninį organizmo atsaką į ligą.

Mokslinius tyrimus ji atliko, bendradarbiaudama su Biochemijos ir Onkologijos institutais bei AIDS centru.

V. Bražėnienė parengė ir paskelbė 87 publikacijas Lietuvos ir užsienio mokslinėje spaudoje, skaitė pranešimus respublikinėse ir tarptautinėse mokslinėse konferencijose.

Laisvalaikiu skaito biografines, istorines ir detektyvines knygas, keliauja, mėgsta ilsėtis prie jūros, darbuojasi sode ar gimtinės sodyboje.

Susituokė 1972 m., vyras Gediminas Bražėnas – mokslininkas biologas, biochemikas. Dukterys: Dalia Bražėnaitė-Dijokienė (g. 1973 m.) – mokslininkė architektė, architektūros pedagogė, ir Asta Bražėnaitė-Vilūnienė (g. 1976 m.) – filologė, vertėja, valstybės tarnautoja. Anūkai Matas, Simas ir Jokūbas.