Algirdas ŽUKAS
  Gimimo data: 1942-03-11
Gimimo vietovė: Remeikių k. (Anykščių r.) »

Trumpai:
Agronomas, politikas, savivaldos organizatorius, vadovas

2023-05-26   |   Spausdinti

1951–1955 m. mokėsi Voversių (Anykščių r.) pradinėje mokykloje, 1955–1962 m. baigė Skiemonių (Anykščių r.) vidurinę mokyklą. 1962–1968 m. studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijos Ekonomikos fakultete, studijas baigė su pagyrimu, įgijo mokslinio agronomo išsilavinimą.

Nuo 1968 m. iki gyvenimo pabaigos A. Žukas gyveno ir dirbo Utenos rajone.

1968 m. jis trumpai dirbo Utenos rajono žemės ūkio valdyboje, 1968–1970 m. buvo Utenos rajono Klovinių kolūkio vyriausiasis agronomas.

1970–1991 m. A. Žukas buvo Utenos rajono Biliakiemio kolūkio pirmininkas, 1991–1992 m. dirbo Biliakiemio žemės ūkio įmonės administracijos vadovu, 1992–1995 m. buvo žemės ūkio bendrovės "Biliakiemis" valdybos pirmininkas.

1995–1997 m. jis buvo Utenos apskrities valdytojo pavaduotojas. Baigęs kadenciją, A. Žukas 1997–1998 m. dirbo Utenos žemės ūkio ir maisto pramonės mokykloje Žemės ūkio skyriaus vedėju. 1998–2000 m. jis buvo uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos "Lindra" Utenos filialo direktorius.

2000–2012 m. A. Žukas dirbo Utenos rajono savivaldybės administracijos Utenos seniūnijos (kaimiškosios) seniūnu, kol išėjo į pensiją. Nuo 2013 m. iki gyvenimo pabaigos jis buvo Medenių seniūnaitijos seniūnaitis.

A. Žuko iniciatyva seniūnijos kaimuose buvo kuriami nauji kultūros židiniai, jis skatino kaimo bendruomenių veiklą. Jis pirmasis Utenos rajone pradėjo kurti bendruomenių centrus, į didžiausius pastatus perkeldamas svarbiausias kaimų įstaigas. Jo iniciatyva mokyklų pastatuose įsikūrė ir bibliotekos, kultūros namuose – ir pradinės mokyklos, vaikų darželiai. A. Žukas buvo knygų apie Utenos seniūnijos istoriją "Visiškai atvirai" (sudarytoja Genovaitė Šnurova) leidybos iniciatorius.

Nuo 1990 m. jis buvo Lietuvos demokratinės darbo partijos narys, po partijų susijungimo nuo 2001 m. – Lietuvos socialdemokratų partijos Utenos rajono skyriaus narys.

1990–1995 m. A. Žukas buvo Utenos rajono tarybos deputatas. Jis buvo išrinktas Utenos rajono tarybos nariu 1995 m., bet atsisakė mandato kadencijos pradžioje dėl užimtų pareigų apskrities administracijoje. Vėliau jis buvo Utenos rajono tarybos narys 1997–2000 m. A. Žukas buvo išrinktas Utenos rajono tarybos nariu ir 2000 m., bet pasitraukė iš tarybos po pusmečio dėl užimtų pareigų savivaldybės administracijoje.

Išrinktas į Utenos rajono savivaldybės tarybą 2003, 2007 ir 2011 m., jis tris kartus atsisakė mandato, nepradėjęs eiti tarybos nario pareigų, likdamas dirbti savivaldybės administracijoje. Nuo 2013 m. jis užėmė likusią laisvą Utenos rajono savivaldybės tarybos nario vietą ir buvo 2011–2015 m. kadencijos Tarybos narys iki tos kadencijos pabaigos. Lietuvos socialdemokratų partijos sąraše jis buvo išrinktas Utenos rajono savivaldybės 2015–2019 m. kadencijos tarybos nariu.

Jis buvo Utenos krašto bendruomenės ir Pačkėnų kaimo bendruomenės narys, nuo 2003 m. – Lietuvos savivaldybių seniūnų asociacijos narys.

A. Žukas parašė ir išleido memuarinės publicistikos knygas "Paprasto gyvenimo istorija" (1-oji knyga – 2015 m., 2-oji knyga – 2016 m.) ir "Likimai" (2018 m.), kuriose pasakojo ir apie gimtąjį Remeikių kaimą. Dar vienos prisiminimų knygos pabaigti jis nebespėjo.

Jam buvo suteiktas Lietuvos savivaldybių seniūnų asociacijos Garbės nario vardas (2011 m.). Lietuvos Respublikos 100-mečio proga jis buvo apdovanotas Utenos rajono savivaldybės atminimo ženklu ir Utenos rajono mero padėka už savivaldos ir bendruomeniškumo stiprinimą (2018 m.).

Laisvalaikiu keliaudavo, rinko senienas, medžiodavo.

Buvo vedęs, žmona Emilija Žukienė (1942–2009). Liko našlys. Sūnus Audrius Žukas (g. 1965 m.) – rinkodaros specialistas.

Mirė 2020 m. vasario 8 d. Utenos rajone. Palaidotas Utenos naujosiose kapinėse šeimos kape (18 kvartalas, 222 kapas). Kapą ženklina pilko ir rausvo šlifuoto akmens paminklinė kompozicija su skulptūriniu kryžiumi centre, abipus stelose iškalti įrašai: "Žukai" ir "Emilija 1942–2009 / Algirdas 1942–2020".

Po jo mirties sudarytas ir išleistas A. Žuko paskutinių dienoraščių rinkinys "Laiškai gyvenimui" (2020 m.).