Antanas BRAŽĖNAS
  Gimimo data: 1885-00-00
Gimimo vietovė: Žiogų II k. (Anykščių r.) »

Trumpai:
Savivaldos organizatorius, vadovas, tremtinys

2018-10-12   |   Spausdinti

Tėvai Antanas Bražėnas ir ? Bražėnienė – žemdirbiai ūkininkai, turėjo 15 ha žemės. Augo su dviem broliais, Jonas Bražėnas ir Juozapas Bražėnas – žemdirbiai ūkininkai.

1907 m. buvo šaukiamas į tarnybą carinės Rusijos kariuomenėje, bet nuo mobilizacijos pabėgo į JAV. Ten A. Bražėnas dirbo anglies kasyklose, vėliau buvo darbininkas-mechanizmų sutepėjas fabrike.

Į Lietuvą grįžo Pirmojo pasaulinio karo metais, apie 1915–1916 m. Čia jis buvo sučiuptas vokiečių ir paimtas darbams. Nusilpęs iš priverstinių darbų pabėgo, grįžo į gimtinę ir slapstėsi iki karo pabaigos, dirbo šeimos ūkyje.

1920 m. A. Bražėnas buvo išrinktas Utenos apskrities Skiemonių valsčiaus viršaičiu ir šias pareigas ėjo iki 1940 m. Tuo metu Skiemonių valsčiui priklausė 93 vietovės su 591 kiemu ir 3479 gyventojais (1923 m. duomenimis), šie skaičiai per 20 metų mažai keitėsi.

Jis pasižymėjo kaip teisingas, rūpestingas vadovas. A. Bražėnas spręsdavo smulkius ūkinius ginčus, rūpinosi tiltų statyba ir kelių remontu. Skiemonių valsčiaus savivaldybės raštinė 1923–1929 m. buvo įsikūrusi viename pastate su mokykla, 1929–1936 m. veikė iš žydo Margalio nupirktame name prie pieninės, o nuo 1936 m. persikėlė į 1918 m. statybos namą miestelio centre, kuriame savivaldybės tarnautojai dirba iki šiol.

A. Bražėnas buvo Lietuvos tautininkų partijos narys, aktyvus Lietuvos šaulių sąjungos narys. Jis svariu indėliu prisidėjo prie Šaulių namų statybos Skiemonyse, dėl to įsiskolino bankui, vos įstengė grąžinti skolą.

Jo rūpesčiu buvo sutvarkytas Skiemonių miestelio centras, atidarytos naujos kapinės. Pažymėdamas Vytauto Didžiojo metus ir savo darbo savivaldybėje dešimtmetį, 1930 m. jis prie valsčiaus namų pastatė ąžuolinį kryžių, pats sumokėdamas meistrui Vincui Gavėnui 500 litų už darbą.

Už gerą darbą Nepriklausomoje Lietuvoje jis gavo tris valstybinius apdovanojimus.

1940 m. pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu pasitraukęs iš viršaičio pareigų, A. Bražėnas gyveno savo ūkyje. 1941 m., prasidėjus vokiečių okupacijai, jis buvo tris mėnesius, nuo birželio iki rugpjūčio, grįžęs į šias pareigas, bet vėl jas paliko, neįstengdamas pasipriešinti prasidėjusiam žydų persekiojimui, toliau gyveno ir dirbo savo ūkyje.

Antrosios sovietinės okupacijos pradžioje 1945 m. vasario 18 d. A. Bražėnas buvo suimtas ir kalintas Utenoje ir Švenčionyse. 1945 m. gegužės 24 d. Karo tribunolas nuteisė jį 15 metų laisvės atėmimo, jis buvo išvežtas į Minlagą (Komija, Rusija), kur buvo kalinamas. 1954 m. jis buvo Vorkutos lagerio sukilimo liudininkas.

Peržiūrėjus bylą, 1956 m. vasario 17 d. A. Bražėnas buvo išleistas į laisvę, grįžo į Lietuvą ir senatvėje gyveno savo tėviškės sodyboje prie vaikų.

Vedė apie 1919 m., žmona Apolonija Katinaitė-Bražėnienė iš Nagurkiškių. Šeimoje užaugo penki vaikai: Angelė Bražėnaitė – žemdirbė, Albinas Bražėnas – žemdirbys, Birutė Bražėnaitė-? – gydytoja, Kęstutis Bražėnas – inžinierius, Vytautas Bražėnas – tarnautojas.

Mirė 1967 m. Žiogų II kaime (Anykščių r.). Palaidotas Skiemonių kapinėse.