Tėvai: Motiejus Sereikis (1864–1944) ir Teofilė Semėnaitė-Sereikienė (1872–1952) – žemdirbiai pasiturintys ūkininkai. Augo aštuonių vaikų šeimoje su šešiomis seserimis ir broliu. Brolis ir seserys: Petronėlė Sereikytė-Tuskenienė (1898–1994) – žemdirbė ūkininkė, Teklė Sereikytė (1900–1985) – vienuolė, emigrantė Šveicarijoje, Domicelė Sereikytė-Biliūnienė (1902–1966) – žemdirbė, Jurgis Sereikis (1904–1959), Liudvika Sereikytė-Ylienė (1909–1959) – žemdirbė, 1951–1957 m. tremtinė, Emilija Sereikytė-Jazokienė (1911–1965) ir Marija Sereikytė-Jačėnienė (1914–2006).

Giminaičiai: sūnėnas (sesers Liudos sūnus) Juozas Yla (g. 1940 m.) – inžinierius, tremtinys, visuomenininkas, (antrosios eilės pusbrolis ir sesers Liudos vyro brolis) Stasys Yla (1908–1983) – kunigas teologas, rašytojas ir publicistas.

Mokėsi Kurkliuose (Anykščių r.), Ukmergės gimnazijoje. Studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete, baigė istorijos ir pedagogikos studijas. Jaunystėje buvo aktyvi skautė.

Dar lankydama gimnaziją, A. Sereikytė dirbo Pavasarininkų ir Ateitininkų organizacijose. 1927 m. Ateitininkų konferencijoje ji buvo išrinkta Moksleivių ateitininkų sąjungos mergaičių reikalų vedėja. Susikūrus naujai Ateitininkų "Birutės" draugovei, buvo viena pirmųjų jos narių, o 1929–1930 m. – jos pirmininkė. 1927–1930 m. ji buvo žurnalo "Naujoji vaidilutė" redaktorių kolegijos narė, o 1930 m. pati ėmė administruoti šį žurnalą ir su redaktore Juze Jatulaityte jį reformavo.

1932–1940 m. A. Sereikytė buvo Lietuvos katalikių moterų draugijos narė, 1932–1936 m. dirbo šios draugijos centre reikalų vedėja. Ji rūpinosi kaimo moterų reikalais, 1933 m. rengė didįjį Lietuvos moterų kongresą.

1936 m. iš Kauno ji išvyko į Marijampolę ir įstojo į Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų noviciatą. Davusi pirmuosius įžadus, jau kaip sesuo Marija Augusta grįžo dirbti į Lietuvos katalikių moterų draugijos centrą, steigė naujus draugijos skyrius, rengė kursus, rūpinosi kaimo moterų švietimu.

1939 m. "Caritas" sąjungai Kaune atidarius socialinius moterų kursus – pradinę socialinę mokyklą, sesuo Marija Augusta su kitomis Vargdienių seserimis – Felicija Rogalskyte ir Ona Labanauskaite čia dirbo dėstytojomis. Socialinei mokyklai netrukus persikėlus į Vilnių, ji su kitomis seserimis globojo mokyklos bendrabutį, užmezgė ryšius su Vilniaus darbininkų šeimomis ir supažindino mokines su tokio pobūdžio darbu, 1940 m. organizavo Lietuvos moterų suvažiavimą.

1940 m. rudenį davusi amžinuosius įžadus ir atsisveikinusi su artimaisiais Burios vienkiemyje, sesuo Marija Augusta su seserimi Felicija Rogalskyte iš okupuotos Lietuvos slapta pabėgo į Vokietiją. Iš ten 1941 m. vasarą per Ispaniją jos išvyko į Argentiną, o 1943 m. pasiekė JAV.

Gyvendama ir aktyviai veikdama JAV lietuvių bendruomenėje, sesuo Marija Augusta tapo žymia katalikių moterų visuomenės veikėja, viena labiausiai pasiaukojusių Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų vienuolijos ir ypač Šiaurės Amerikos provincijos kūrėjų.

Nuo 1944 m. ji keletą metų talkino vienuolėms pranciškonėms Gryno (Greene, Meino valstija, JAV) vienuolyne, tvarkė vienuolyno finansus. Ji taip pat rengė Marijos Nekalto Prasidėjimo vienuolyno mergaičių vasaros stovyklas, į kurias rinkdavosi iki 150 ir senosios emigracijos šeimų dukterų, ir naujųjų pabėgėlių vaikų.

1948 m. sesuo Marija Augusta buvo viena iš spaustuvės "Immaculata" steigėjų. Ši katalikiška spaustuvė ėmė spausdinti lietuviškas knygas, žurnalus, brošiūras. Turėdamos savo spaustuvę, seserys vienuolės galėjo plačiau veikti lietuviškos spaudos ir švietimo srityse.

1949 m. jos įsteigtas bendrabutis lietuvėms mergaitėms Putname (Konektikuto valstija), veikęs iki 1973 m., ilgainiui tapo Šiaurės Amerikos rytų pakrantės lietuvių ateivių dvasiniu bei kultūriniu centru. Jis išsiplėtė, kai į Putnamą sesers Marijos Augustos kvietimu 1950 m. atvyko pastoviam darbui jos giminaitis kunigas Stasys Yla, kilęs iš tos pačios Kurklių parapijos, kaip ir ji pati. Vasaromis čia organizuoti lietuvių suvažiavimai sutraukdavo iki 5 tūkstančių ir daugiau žmonių.

1960–1966 m. Marija Augusta buvo Putnamo vienuolyno provincijolė – vyriausioji vadovė, nuo 1960 m. – ir Lietuvaičių seserų instituto pirmininkė. Vėliau iki gyvenimo pabaigos ji ėjo įvairias pareigas Putnamo vienuolyne, ilgą laiką buvo jo ekonomė.

Tenkinant lietuvių dvasinius ir kultūrinius poreikius, sesers Marijos Augustos rūpesčiu 1954–1955 m. šalia buvo pastatyta atskira koplyčia, 1965–1968 m. – Jurgio Matulaičio slaugos namai, kuriuose rado seserišką globą paskutiniais savo gyvenimo metais daug žymių ir eilinių lietuvių imigrantų. 1969 m. buvo nupirkta nauja stovyklavietė "Neringa" Vermonto kalnuose, o 1979–1980 m. pastatyti nauji erdvūs centriniai vienuolyno namai.

1989 m. po ilgo gyvenimo užsienyje sesuo Marija Augusta pirmą kartą lankėsi Lietuvoje, dalyvavo pirmajame katalikiško moterų sambūrio "Caritas" suvažiavime. Nuo to laiko ji aktyviai rėmė ir skatino katalikišką moterų veiklą Lietuvoje, su jaunatvišku užsidegimu ragino dirbti, padėti vargstantiems, ypač vaikams ir jaunimui.

Mirė 2002 m. balandžio 25 d. Putname (Konektikuto valstija, JAV). Palaidota Putnamo Dangaus Vartų kapinaitėse.

Kraštotyrininkė Emilija Šukytė-Juzulėnienė parašė atsiminimus apie Apoloniją Sereikytę "Anykščių krašto šviesuolė", jie saugomi Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešojosios bibliotekos rankraštyne. Išleista biografinė knyga "Pašaukti tikrajai Laisvei : kunigas Stasys Yla ir sesuo Augusta – Apolonija Sereikytė" (sudarė Albina Marija Jurgė Pajarskaitė, Elvydas Jačėnas ir Rita Šlaitaitė, 2018 m.).