Žurnalistas Romas Bacevičius, „XXI amžiaus“ ir „Kataliko“ redaktorius, pasiūlė anykštėnams šį jo parengtą ir atnaujintą interviu su dvasininku Vytautu Kazimieru PESLIAKU, kurį publikavo „Katalikas“ 2022 m. gruodžio 9 d.

Marijampolėje, Specialiuosiuose socialinės globos namuose gyvenantis kun. Vytautas Kazimieras PESLIAKAS 2022 m. lapkričio 11 dieną, minėjo savo 85 metų sukaktį. 2023 m., antrąją Šv. Velykų dieną, sukako 60 metų, kai vyskupas Petras Maželis jį kartu su kitais septyniolika seminaristų įšventino kunigu. Pirmiausiai jis paskirtas Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčios vikaru, vėliau vikaravo Radviliškyje, Joniškyje, trumpai klebonavo Skaruliuose ir Juodaičiuose, buvo Viduklės altarista, o nuo 1973 iki 2014 metų – Panoterių klebonas, vėliau altarista ir rezidentas. Devintus metus gyvena Marijampolėje. Šiandien „Katalikas“ pakalbino kunigą apie jo nueitą gyvenimo kelią, apie per Švč. Mergelę Mariją jo patirtą stebuklą.

– Jūs jau 60 metų esate kunigas. Kas Jums yra kunigystė?

– Tai ne profesija, o sakramentas. Tai per šventimus Dievo duota galia išrišti nuodėmes. Net angelai to negali. Kunigystės į nieką nekeisčiau.

– Kaip nusprendėte pasirinkti kunigystę?

– Mano tėviškėje vaikystės metais Anykščiuose buvo keturi kunigai: klebonas, vikaras ir du altaristai. Tai buvo kunigas Vincentas Arlauskas, kanauninkai Jurgis Žitkevičius, Jonas Andriejauskas, Petras Rauda. Visi kunigai buvo rimti, rodę teigiamą pavyzdį. Kaip sakoma, žodžiai pamoko, o pavyzdžiai patraukia.

Aš šv. Mišioms nepatarnaudavau, tik procesijose dalyvaudavau. Iš kunigų ir vienuolyno imdavau skaityti knygų. Nė vienas kunigas man neužsiminė, ar aš negalvoju apie seminariją (aš irgi nė vienam nepatariu, nes matau, kas darosi su jaunimu), tik vienuolės prieš šventes kviesdavo adoruoti. Prisimenu, kaip būdamas ketvirtajame skyriuje prieš Didžiąją savaitę nenuėjau į mokyklą. Mokytojas klausia, kodėl. Sakiau, kad bažnyčioje reikėjo adoruoti. Tas atsakė, kad mokiniams negalima, jiems esą  reikia mokyklą lankyti, jis leidimo išeiti iš pamokų nedavęs.

Kitąkart paprašiau leidimo, tai iš pradžių kažką sumurmėjo, o paskui man vienam pasakė, kad jis manęs atleisti negali, jį už tai nubaustų, sako, neprašyk, o aš tave bausiu, nes mano pareiga bausti, o tu neklausyk… Taip aš pamažu ir ėjau savais keliais.

Buvau vienas stipriausių gamtininkų, mokyklos sklypelyje ir prie namų iš atsisiųstų sėklų auginau įvairius augalus, kokių niekur aplink nebuvo. Kartą mokytoja pasakė šnekėjusi su vienu profesoriumi, esą tas mane priimtų ir mokėtų stipendiją, nes tėvai, auginantys devynis vaikus ir neįstengs manęs remti, būčiau jo padėjėjas. Bet aš jai pasakiau nusprendęs eiti kitur – į seminariją. Tada mokytoja palinkėjo sėkmės. Mokykloje niekas neatkalbinėjo dėl mano pasirinkimo. Beje, buvau pirmasis iš šeimos baigęs vidurinę mokyklą, kiti vyresnieji tebaigė kelis skyrius.

– Įdomu, o kaip susidomėjote tuo augalų auginimu?

– Biologijos mokytoja sudomino. Auginau net 25 pomidorų rūšis, vedžiau dienoraščius, kuriuose užrašydavau, kada jie sėti, pikiuoti. Vieni būna mažiukai, kiti žmogų praauga. Būdamas moksleivis, patekau į visasąjunginę žemės ūkio parodą Maskvoje. Bet į ją vos vos išvažiavau.

– O kodėl?

– Todėl, kad buvau ne komjaunuolis. Į tą parodą pakvietė 20 mokinių iš Lietuvos, bet iš Anykščių dokumentai buvo atsiųsti tik man vienam. Turėjo išleisti.

– Tai kaip pavyko išvengti komjaunimo?

– Gal dar šeštoje klasėje Kūčių vakarą atėjęs mokyklos komsorgas užsirakino klasės duris, padėjo popierius ant stalo ir liepė visiems rašyti pareiškimus, kad stojame į komjaunimą, o tada visus išleis. Tėvai net kaime vaikų laukė nesulaukė. Tie atvažiavo ieškoti, o vaikai užrakinti. Kilo triukšmas, turėjo išleisti, bet pareiškimo nė vienas neparašė.

– Kokią dovaną gauna kunigystę pasirinkęs žmogus?

– Dovana yra būti tarpininku tarp žmogaus ir Dievo.

– O ar nebuvo per tiek metų kokių nors nuoskaudų, nusivylimų?

– Mums seminarijoje aiškino, o ir gyvenimo patirtis rodo, kad didžiausias skausmas kunigui yra tada, kai jį patiri ne nuo priešo, o nuo savo tiesioginės valdžios, kuri turėtų globoti, ginti, padėti, o ne kenkti. Tai sunkiausiai pakeliama. Būtent tokios nuoskaudos trukdė pajusti kunigystės pilnatvę. Iš tiesų, jei priešas giria, tai susimąstyk, nes kažką ne taip padarei.

Negaliu suprasti ir pateisinti saugumiečiams dirbusių ir dabar tebedirbančių kunigų. Tai nesuderinami dalykai. Aš su tokiais kartu dirbti vengiau, jei kartais paskirdavo, tai prašydavau mane tuoj iškelti kitur. Kažkada vienas kunigas man sakė, kad jei kuris nors žmogus per išpažintį prisipažintų dirbantis saugumui, tai tokiam, net jei jis būtų kunigas, išrišimo neduotų… Tai nieko bendro neturi su žmogaus silpnybėmis (girtavimas, kokia nors priklausomybė, ištvirkavimas…), kas atsitinka dėl silpnybės, prigimties, ar pasitaikius ligai, o Bažnyčios griovimas. Bet taip buvo, yra ir bus, nes velniui yra duota didelė galia, jo veikimas baisus.

– Ilgai, daugiau kaip 40 metų, klebonavote vienoje vietoje, Panoteriuose. Ar neslėgė parapijiečių nuodėmių žinojimas?

– Visai ne, nes aš laikiausi principo išpažinčių klausyti užsimerkęs, nenorėdamas matyti, kas išpažintį atlieka, kad susitikus tą žmogų iš tiesų neslėgtų jo išpažinčių žinojimas.

Prisimenu, kad tik vieną kartą buvau atsimerkęs. Kartą klausiau išpažintį atrodo, ne vaikiškas, o suaugusios moters balsas, bet nuodėmes sako vaikiškas: tėtės ir mamos neklausiusi, špygas rodžiusi. Atsimerkęs žiūriu, senutė, klausiu, ar dar ta mama gyva? Iš kur bus gyva, jei aš sena, sako ji. Tai kaip gali jos neklausyti, klausiu jos. Toji atsakė, kad kaip išmoko sakyti eidama pirmosios išpažinties, taip ir dabar kunigui nuodėmes sako, visiems kunigams buvę gerai, o tik tau negerai… Supratau, kad jai su psichika negerai ir daviau išrišimą.

Kitas dalykas, apie išklausytas išpažintis negalvoji, nes jos susipainioja, tai ir užsimiršta. Na, gal jei labai retai klausytum išpažinčių, tai galbūt kas nors įsimintų.

Beje, kagėbistai siųsdavo šnipinėti net per išpažintį. Prisimenu, kartą atsiuntė vieną, girdžiu prie klausyklos zyzimą, taigi įrašinėja. Tas klausia, ar bus nuodėmė vienas ar kitas dalykas, o jei aš tinkamai atsakysiu, supratau, kad jie prisikabins, apkaltins, tai sakau pasiskaityk katekizmą ir sužinosi. Bet išrišimą ir tokiam turėjau duoti.

Arba būdavo, kad nors klausykloje keli kunigai, ateina ir prašo, kad būtent aš išpažintį išklausyčiau. Sakau, matot, du kunigai klausykloje sėdi, eikit pas kitus. Tada dingsta iš bažnyčios. Taigi norėjo pašnipinėti, bet nepavyko.

– O kaip su homilijomis? Juk tiek daug jų reikėjo pasakyti. Kaip pasiruošdavote, jei būdavo kelios Mišios, tai reikėjo nesikartoti.

– Kai dirbau vikaru Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčioje, klebonas išvyko atostogauti. Likau su dviem altaristais, kurie klausė išpažinčių, o aš turėjau aukoti trejas šv. Mišias ir visose – per Votyvą, Sumą ir vakarines – sakyti homilijas. Pirmoms dviems tekstą buvau pasirašęs iš anksto, o trečiosiose sakiau iš galvos. Pasibaigus vakaro Mišioms išgirdau priekaištą, kad labai ilgai kalbėjau, sakė, kad net 40 minučių. Nuo tada homilijas sakydavau tik iš anksto rašomąja mašinėle pasirašęs.

– Dirbdamas Panoteriuose patyrėte santvarkų virsmą. O ar žmonių tikėjime atsivertimų buvo?

– Tai kad kaime atsiversti nelabai buvo kam. Nei kunigystė, nei vienuolystė, nei vyskupystė žmogaus charakterio savybių nepakeičia, o tik galią duoda. Taigi ir visi komunistų partijos gerbėjai, per vieną naktį persivertę į kitą pusę, tikrai nepasikeitė. Tai išryškėja laikui bėgant. Štai, pavyzdžiui, šiais laikais mokyklose kai kurie mokytojai, o ir kagėbistams tarnavusieji, ima vaikus raginti nelankyti tikybos pamokų, esą jau lankėte, sužinojote, dabar eikit į etiką.

– Ar Jums teko dėstyti tikybą?

– Taip, į šias pamokas žiūrėjau labai rimtai. Vaikams dažnai rodydavau įvairius filmus, kurių turėjau įsigarsinęs kelis šimtus.

– O ar Panoteriuose į bažnyčią anksčiau daug žmonių ateidavo?

– Aš prie savęs žmonių netraukiau. Sekmadieniais būdavo dvejos šv. Mišios. Susirinkdavo daugiau kaip šimtas parapijiečių. Visiems kunigams, kurie mėgsta tokią trauką, sakydavau, kad tau išvykus žmonių bažnyčioje nebus, nes tu trauki prie savęs, o ne prie Bažnyčios.

– Bet į Panoterius kartais nuvažiuojate?

– Buvau per didžiuosius atlaidus. Labai nusivyliau, nes žmonių pamačiau mažiau, negu eilinį sekmadienį, nėra kam procesijos eiti.

– Tai turbūt Jūs vis dėlto traukėte prie savęs, jei anksčiau žmonių daug susirinkdavo?

– Ne aš juos viliojau, o kiti kunigai sugriovė pasitikėjimą Bažnyčia. Visi žino vėlesnių kunigų nuodėmes, jų pasekmės kasdien matomos, be to, Jonavos rajone gyvena ar ne keturi ekskunigai. Taigi visa tai žinant nėra ko tikėtis, kad sekmadieniais į bažnyčią ateis daug žmonių.

– Per tiek metų turbūt susigyvenote su parapijiečiais. Ar nebuvo sunku su jais skirtis?

– Suprantama, kad tiek metų čia išbuvus, pastatyta bažnyčia ir parapijiečiai man yra kaip vaikas, šeimos narys. Susigyvenau su žmonėmis. Jie pažino mane, aš pažinojau juos, visus vadinau vardais, o ne pavardėmis. Jei pamatydavau pas mane ateinantį, žinodavau, ko jis ateina.

– Kokią radote padėtį Panoteriuose čia atvykęs?

– Kai čia atvykau, radau padėtį, kad čia buvo 1941 m. rugsėjo 21 d. per 500 metų jubiliejų sudegusi bažnyčia, o ir vėliau naudota laikinoji, žmonės meldėsi špitolės pastate įrengtoje koplyčioje, kur gyvena ir klebonas. Kai atvykau rugsėjo 29-ąją, pamačiau, kad čia nėra šildymo. Skubiai jį įsirengiau, bet užpuolė rajono valdžia, kagėbistai, ėmė tikrinti dokumentus, bet kadangi juos turėjau, to šildymo neišgriovė. 20 metų čia Šv. Mišias aukojau.

– Turbūt tik Jūsų dėka pastatyta Panoterių bažnyčia. Kaip trumpai apibūdintumėte tą laiką?

– Leidimą ją statyti gavau 1990 metais, darbus pradėjome gegužės 7 dieną. Pirmiausiai reikėjo rūpintis projektu, buvo, kad ieškodamas meistrų, medžiagų ir lėšų per savaitę nuvažiuodavau net po 10 000 kilometrų. Buvau ir darbų vykdytojas, ir prižiūrėtojas, ir kasininkas. Būta daug trukdymų. Kabinėjosi paveldosaugininkai, esą nedaryti kažkokie tyrimai. Jonavos rajono valdžia apgynė, sakė, ko užsipuolėt kleboną, juk leidimą statyti tai davėte, jei kas blogai, reikėjo statybų neleisti.

Net mano telefonas „Katalikų žinyne“ kelis metus buvo nurodytas klaidingas. O juk daug kam reikėjo prisiskambinti ir dėl medžiagų, ir dėl darbų ar lėšų. Kancleriams sakiau, kad kitąmet teisingą telefoną įrašytų, o po metų vėl matau nurodytą klaidingą. Matyt, atsirado tarpininkų, kurie tyčia to neleido padaryti. Kurijoje turėjau kovoti dėl Vyriausybės specialiai Panoterių bažnyčiai skirtų lėšų, nes ten buvo perskirstę tai bažnyčiai, kuriai statyti dar nė žemė nebuvo paskirta. Bet vis dėlto 1994 m. rugpjūčio 21 d. vyskupas Sigitas Tamkevičius bažnyčią pašventino.

– Papasakokite apie stebuklą, nutikusį statant bažnyčią.

– Kai statomai bažnyčiai padarė klojinius ir uždengė gelžbetonines lubas, beliko dvi dienos atsiskaityti už atliktą darbą. Kasa tuščia, o reikia 110 tūkstančių litų, be to, meistrams pageidaujant jiems dar pažadėta puota už 750 litų. Ką daryti? Galvoju, reikia vykti į kuriją prašyti paramos, bet žinau, kad ten pasakys: „Čia ne bankas, pinigų neturim“. Jei neturiu pinigų, pasiūlys stabdyti statybas. Bet juk darbai jau atlikti, už juos reikia sumokėti.

Važiuoju automobiliu į Kauną ir sustoju Karmėlavoje. Persižegnoju ir kreipiuosi į Švč. Mergelę Mariją: „Padėk gauti pinigų, nes statau Tavo sūnui namus“. Ir sukalbu septynis poterius. Nuvažiuoju į kuriją, o ten, kaip ir tikėjausi, aiškina, kad čia ne bankas, pinigų nėra, algos nemokėtos… Galiausiai nusprendė 50 000 duoti, bet liepė daugiau nevažinėti ir neprašinėti, esą tai pirmas ir paskutinis kartas. Aš nė nespėjau pasakyti, kad man ne 50 000, o 110 750 reikia. Įsimečiau į krepšį tą ryšulį, surištą į rudą popierių ir aprištą špagatu, ir galvoju, kur dar 60 750 litų gauti? Gal kokius 10 000 iš kitų kunigų galėčiau pasiskolinti, bet ir tie sako į banką pasidėję terminuotam laikui, paimti negali. Ką daryti?

Parvažiuoju namo ir imu tuos iš kurijos gautus pinigus skaičiuoti. Vakare suskaičiuoju 50 000, žiūriu, kad dar likę. Skaičiuoju toliau, randu, 50, 70, 80, 90, 100, 110 tūkstančių ir dar 750, taigi iš viso 110 750 litų, lygiai tiek, kiek reikia. Sumokėjau skolą ir vėl važiavau į kuriją paaiškinti šį faktą. Supratome, kad tai tikras stebuklas. Stebėjausi, kaip Švč. Mergelė Marija žino medžiaginius dalykus, nes aš gavau tiek pinigų, kiek reikia, o ne tiek, kiek prašiau.

– O ar sovietiniais metais į kaimą neatvykdavo miesto bažnyčiose nenorėdavusių rodytis žmonių?

– 1980 metais įsigijau vaizdo aparatūrą. Kartą sekmadienį po Sumos atvyko du rektoriai, norėdami pažiūrėti kokį nors mano turėtą filmą. Prašė, kad būtų ne vien religinio turinio, o ir meninis, istorinis. Daviau pažiūrėti „Ben Hurą“. Pabaigę pasakė, kad jo neatsvers ir 10 ateistinių paskaitų. Paskui tie svečiai atėjo prie savo dvasinių reikalų. Rektorius sako, kad vienas jo vaikas krikštytas, o kitas – ne, todėl norėtų jį pakrikštyti, o krikšto tėvais prašyti kitą rektorių su žmona profesore. Bet jie gyvena be Santuokos sakramento ir krikšto tėvais būti negali. Paprašė juos „sutvarkyti“. Pasakiau, ko reikia, ir kitąkart jiems atvykus abu sutuokiau, liudininkais pabuvo vaiko tėvai, o paskui vaiką pakrikštijau ir krikšto tėvais pabuvo sutuoktieji.

Tie rektoriai man papasakojo, kad visada stengiasi priimti ne komjaunuolius. Net tuos, kurie būdavo studijavę seminarijoje, tik liepdavo autobiografijoje rašyti tuo laikotarpiu buvus pas tėvus. Juk žinojo, kad seminarijoje studijavusiems visos durys įstoti į aukštąją mokyklą buvo užvertos.

– Girdėjau, kad Panoteriuose išgarsėjote kalėdodamas apdovanodavęs parapijiečius įvairiomis dovanomis.

– Kai studijavau seminarijoje, mums aiškino, kad jei bėgsi paskui pinigą, jis yra greitesnis ir tu jo nepavysi. O jei bėgsi nuo pinigo, tai kadangi yra greitesnis, tai aplenks ir tada jo užteks. Tokia filosofija vadovaudamasis įsitikinau, kad tai yra gryna tiesa. Kai pradėjau kalėdoti, nusprendžiau neimti kalėdos iš skurdesnių šeimų, vienišų moterų su vaikais. Bet paskui išgirdau, kad matai koks klebonas, iš tų, kurie daug duoda, tai ima, o iš tų, kurie mažai teturi – neima.

Kai mano gerą norą apvertė, ėmiausi kitos taktikos. Užrašydavau parapijiečių duomenis ant šeimos kortelės, o ten buvo nurodomos ir jų skiriamos aukos Bažnyčiai, seminarijai, kalėdai. O aš jiems palikdavau didesnę savo auką, negu gaudavau kalėdą, sakydavau, vaikams šventę padarykit. Kalėdodamas per metus išleisdavau po kelis tūkstančius litų dovanodamas parapijiečiams knygų, paveikslų, rožinių. Paskui tos lėšos sugrįždavo kitu būdu.

– Ar visi parapijiečiai tokias dovanas vertino?

– Ne visi. Kartą pamačiau, kad pernai mano vienai šeimai padovanota stora knyga padėta kaip atrama vaikiškam vežimėliui… Ne plyta ar koks pagalys, o knyga. Supratau, kad ne visiems vienodai mano dovanos tinka. Šventas knygas skaityti gali tik labai tikintys žmonės. Sumaniau perleisti kelis prieškaryje išleistus romanus, kurios yra ne tik katalikiškos, bet ir meninės, yra istorijos su įdomiu siužetu: „Išsiskyrusioji“, „Kaip aš nužudžiau savo kūdikį“, „Margarita“, „Tarp tavęs ir manęs nėra kunigo“. Tokias padovanojęs, kitais metais išgirsdavau, kad jas perskaitė, ligoninėje visa palata skaitė, arba vaikams skaityti atidavė. Taigi šitokias knygas jau vertina. Be to, supratau, kad kai kurie žmonės labai vertina ir brangina kunigo dovanas.

– Dėkoju už pokalbį.

Broniaus VERTELKOS nuotrauka