Juozas Gerimantas Kaklauskas, daugiau nei dvi dešimtis metų gyvenantis Anykščiuose, aktyviai rūpinasi partizanų atminimu, teigė nė pats nesuskaičiuojąs, kiek paminklų Lietuvos partizanams jo rūpinimusi yra pastatyta.

Partizanų atminimas ponui Gerimantui svarbus, nes pats iš arti matė jų darbą – partizanavo G. Kaklausko brolis. Be to, kaip pats sako, be partizanų nebūtų ir mūsų valstybės.

G. Kaklauskas – kėdainiškis. Paklaustas, kokie keliai atvedė į Anykščius, atsakė paprastai: „Esu meilės vergas. Jei kalbėtume nuo Adomo ir Ievos laikų, būtų viena istorija. Jei nuo Jėzaus Kristaus – kita. O trumpai drūtai – atvažiavau čia ir gyvenu 20 metų. 2000-aisiais išsikrausčiau iš Kėdainių – esu Nevėžio vaikis.“

Gyvenimo nemenkai pavėtytas, apsistojęs mūsų krašte ir skaičiuodamas jau devintąją dešimtį metų, G. Kaklauskas nenustoja rūpintis partizanų atminimu. Jis – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Utenos apskrities koordinatorius.

„Aš esu lietuvis. Pilietis – Lietuvos valstybės. Man tai yra svarbu, o yra ir tokių, kam partizanų atminimas visiškai nerūpi. Aš jums galiu net dokumentus parodyti tų, kurie mane suniekino: yra vienos gerbiamos Anykščių ponios straipsnis „Lietuvos ryte“, kuri parašė, kad yra pas mus Anykščiuose tokių, kurie norėtų kiekvienam metre pastatyti kažkokį paminklą, norėdami susireikšminti, o aš niekur nerašau savo pavardės, ant jokio paminklo. Kiti rašo – padarė Petraitis, padarė Antanaitis. Man to nereikia“, – kalbėjo G. Kaklauskas.

Plačiau – Sigitos Pivorienės publikacijoje...