Tėvai: Adomas Zimblys (?–1890) ir Marijona Kavaliauskaitė-Zimblienė.

Mokydamasis privačiai, baigė gimnaziją. 1909 m. baigė Kauno Žemaičių kunigų seminariją. 1908 m. gruodžio 7 d. gavo diakono šventimus.

1909 m. lapkričio 29 d. Žemaičių vyskupas Gasparas Cirtautas įšventino I. Zimblį kunigu. Kartu buvo įšventinti Juozapas Mėlis, Juozapas Norvila ir kiti kunigai.

Paskirtas 1909 m. gruodį, 1909–1910 m. du mėnesius I. Zimblys tarnavo vikaru Svėdasuose (Anykščių r.), talkino klebonui Kazimierui Kazlauskui.

1910–1911 m. pusantrų metų jis buvo vikaras Luokėje (Telšių r.), kol carinės Rusijos administracijos reikalavimu iš šių pareigų buvo atleistas ir paliktas be parapijos, kelis mėnesius gyveno Kurtuvėnų (Šiaulių r.) altarijoje. 1911–1912 m. jis kiek daugiau nei pusmetį buvo vikaras Rygoje, kur pasižymėjo aktyvia švietėjiška lietuvybės veikla. Dėl to jis vėl buvo carinės valdžios persekiojamas, kol pagaliau gavo leidimą trejiems metams išvykti į Ameriką.

1912 m. rugpjūčio 12 d. I. Zimblys nuvyko į JAV, kur liko tarnauti iki gyvenimo pabaigos.

1912–1919 m. jis tarnavo Filadelfijos (Pensilvanijos valstija) Šv. Kazimiero parapijos vikaru, talkino klebonui J. Kaulakiui.

Mirus buvusiam Šv. Jurgio parapijos klebonui, 1919 m. sausio 7 d. I. Zimblys buvo paskirtas į jo vietą ir 1919–1941 m., iki gyvenimo pabaigos, buvo Filadelfijos Šv. Jurgio parapijos klebonas.

Jo rūpesčiu 1920 m. buvo pastatytas naujas šios parapijos bažnyčios pastatas, bažnyčia įrengta jo antrajame aukšte, o pirmajame aukšte įrengta lietuviška mokykla.

Tarnaudamas Filadelfijoje, I. Zimblys globojo lietuviškas labdaros ir bendruomenines organizacijas, pats rodydamas šelpimo pavyzdį. Jis platino lietuvišką spaudą, skurdesniems emigrantams pats jos nupirkdamas, skleidė blaivybės idėjas. Dvasininkas aktyviai palaikė ir propagavo Vilniaus grąžinimo Lietuvai idėjas.

Mirė 1941 m. gegužės 12 d. Filadelfijoje (Pensilvanijos valstija, JAV). Palaidotas Filadelfijos Šv. Kryžiaus kapinėse šalia kitų lietuvių kunigų.