Tėvai: Ivanas Roščenkovas (1902–1973) ir Olga Belova-Roščenkova (1910–1969) – valstiečiai žemdirbiai, Rusijos sentikių giminės palikuonys. Augo trijų vaikų šeimoje su dviem seserimis, buvo vyriausias, dar viena vyresnioji sesuo mirė vaikystėje. Seserys: Fenia Roščenkova-Belova (1934–?) ir Ana Roščenkova (1940–?).

1942–1944 m. mokėsi Teklinės (Rokiškio r.) pradžios mokykloje, 1944–1946 m. – Maneivų (Rokiškio r.) rusų pradinėje mokykloje. 1946–1950 m. baigė Juodupės (Rokiškio r.) septynmetę mokyklą. Mokykliniais metais jis aktyviai sportavo – buvo lengvaatletis bėgikas ir šuolininkas, dviratininkas.

1950–1951 m. M. Roščenkovas dirbo tuometinio Obelių (Rokiškio r.) rajono vykdomojo komiteto Kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininku.

Mobilizuotas 1951 m. rudenį, 1951–1954 m. jis atliko privalomąją karinę tarnybą sovietinėje kariuomenėje, tarnavo artilerijos kariniame dalinyje Buinakske (Dagestanas, Šiaurės Kaukazas, Rusija).

Grįžęs į gimtinę, 1954–1958 m. M. Roščenkovas gyveno Obeliuose. 1954–1956 m. jis toliau dirbo Obelių rajono vykdomojo komiteto Kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininku, 1956–1958 m. buvo šio rajono vykdomojo komiteto Kultūros skyriaus vedėjas.

1958 m. persikėlęs į Rokiškį, 1958–1959 m. pusmetį jis buvo Lietuvos komunistų partijos Rokiškio rajono komiteto instruktorius.

1959–1962 m. M. Roščenkovas gyveno ir dirbo Juodupėje (Rokiškio r.), buvo Juodupės vilnonių audinių fabriko "Nemunas" kadrų skyriaus viršininkas.

Nuo 1962 m. iki gyvenimo pabaigos M. Roščenkovas gyveno Anykščiuose.

Paskirtas 1962 m. liepos 2 d., 1962–1982 m. jis dirbo Anykščių veltinių vėlimo fabrike "Spartakas", buvo šios pramonės įmonės direktorius, ilgiausiai ėjęs pareigas šios miesto pramonės įmonės vadovas.

Šioje įmonėje jis sugriežtino darbo drausmę, konsolidavo kolektyvą, tobulino ir diegė naujas vilnos vėlimo technologijas. Jam vadovaujant, fabrikas prisijungė kitus vilnos apdirbimo cechus, veikusius Lietuvoje, ir liko vienintelė vėlimo įmonė šalyje. Pagal produkcijos gamybos apimtis Anykščių veltinių vėlimo fabrikas "Spartakas" pateko į pirmąjį tokio profilio įmonių dešimtuką Sovietų Sąjungoje, bendradarbiavo su Limbažų (Latvija) vėlimo fabriku.

Paskirtas 1982 m. gegužę, 1982–1990 m. M. Roščenkovas buvo Anykščių miesto apylinkės Vykdomojo komiteto pirmininkas – paskutinis tokias pareigas ėjęs Anykščių miesto vadovas, kol miesto apylinkė buvo likviduota. Jis sugriežtino reikalavimus apleistų Anykščių miesto sodybų savininkams bei organizavo gražiausiai tvarkomų sodybų apžiūras.

1990–1992 m. jis dirbo Anykščių rajono valdyboje Ekonomikos skyriaus vedėjo (Aido Gintilo) pavaduotoju, buvo atsakingas už Anykščių miesto infrastruktūros vystymą, kol išėjo į pensiją.

M. Roščenkovas buvo apdovanotas medaliu "Už šaunų darbą V. I. Lenino 100-ųjų gimimo metinių proga" (1970 m.), Darbo veterano medaliu (1984 m.), Lietuvos SSR Aukščiausiosios tarybos Prezidiumo garbės raštais (1965 ir 1980 m.), Lietuvos SSR Lengvosios pramonės ministerijos garbės raštu (1980 m.), Anykščių rajono valdžios institucijų garbės raštais (1980, 1982 m.).

Laisvalaikiu mėgo grybauti.

Susituokė 1954 m. gruodžio 31 d. Obelių (Rokiškio r.) civilinės metrikacijos skyriuje, žmona Ona Sadauskaitė-Roščenkova (1932–2017) – valstybės tarnautoja. Liko našlys. Vaikai: Lina Roščenkova-Galginaitienė (g. 1957 m.) – psichologė, tarnautoja, ir Viktoras Roščenkovas (g. 1964 m.) – teisininkas, prokuroras.

Mirė 2023 m. rugsėjo 11 d. Anykščiuose. Palaidotas Anykščių naujosiose kapinėse. Kapą ženklina pilko ir žalsvo šlifuoto akmens paminklinė kompozicija su įrašu metalinėmis raidėmis: "Roščenkovai / Ona 1932–2017".