Augo keturių vaikų šeimoje su dviem broliais ir seserimi.

1950–1958 m. baigė Mickūnų (Anykščių r.) aštuonmetę mokyklą, 1958–1961 m. – Anykščių Jono Biliūno vidurinę mokyklą 18-ojoje jos abiturientų laidoje. 1961–1964 m. toliau mokėsi Lvovo (Ukraina) priešgaisrinės technikos mokykloje, įgijo ugniagesybos pareigūno specialybę.

1964–1967 m. V. Rimkus dirbo Šakių rajono valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijoje inspektoriumi.

Nuo 1967 m. iki gyvenimo pabaigos V. Rimkus gyveno Kaune bei Garliavoje (Kauno r.) ir 1967–2005 m. dirbo Kauno miesto priešgaisrinės saugos struktūrose, kol išėjo į pensiją.

Nuo 1967 m. V. Rimkus dirbo Kauno valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijoje inspektoriumi, vėliau iki 1981 m. buvo Šančių ugniagesių komandos viršininkas.

Dirbdamas jis neakivaizdžiai baigė studijas Kauno politechnikos institute, įgijo inžinieriaus statybininko išsilavinimą.

1981–1989 m. V. Rimus dirbo Kauno priešgaisrinės apsaugos viršininko pavaduotoju. Paskirtas 1989 m. rugpjūčio 25 d., 1989–2005 m. jis buvo Kauno priešgaisrinės apsaugos viršininkas. Jam buvo suteiktas priešgaisrinės saugos pulkininko karinis laipsnis.

1989 m. V. Rimkus buvo vienas iš Jonavos "Azoto" gamyklos gaisro – didžiausio tokio pobūdžio incidento regione – gesinimo organizatorių. Kaip institucijos vadovas jis daug dėmesio skyrė naujos modernios technikos įsigijimui, diegė profilaktines gaisrų kilimo mažinimo priemones, rūpinosi darbuotojų kultūriniais ir dvasiniais poreikiais, kaupė ir populiarino ugniagesybos istoriją.

Jis rašė straipsnius, skaitė paskaitas, parašė knygų apie gaisrus ir gelbėtojus, apie ugniagesybos istoriją Lietuvoje.

V. Rimkaus perengtos ir išleistos knygos:

1988 m. – "Pokalbiai apie gaisrus" (mokymo priemonė gaisrų kilimo ir jų gesinimo klausimais).

1998 m. – "Apie gaisrus ir gelbėtojus".

2008 m. – "Priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje".

2011 m. – "Lietuvos ugniagesybos organizatorius, švietėjas, Kauno savivaldybės brandmajoras Stasys Dumčius (1906–1942)".

2016 m. – "Ugniagesybos pėdsakai ir žmonės".

2018 m. – "Praną Plioplį prisimenant".

V. Rimkus prisidėjo prie prieškario Lietuvoje veikusios savanorių ugniagesių tradicijos atgaivinimo ir įteisinimo. Jo iniciatyva nuo 1997 m. Lietuvos aviacijos muziejuje Kaune pradėta kurti ugniagesybos istorijos ekspozicija, atidaryta 2001 m. gegužės 4 d. Šiai ekspozicijai jis surinko šimtus eksponatų, rūpinosi jos plėtimu.

V. Rimkus buvo Pasaulio anykštėnų bendrijos, Kauno anykštėnų draugijos ir Vaižgantiečių klubo narys, dalyvaudavo renginiuose ir akcijose, Vaižganto atminimo įamžinimo sumanymuose.

V. Rimkus buvo apdovanotas "Ugniagesio gelbėtojo žvaigžde", medaliais "Už narsumąą gaisrų metu" ir "Už narsą", Popiežiaus Jono Pauliaus II atminimo medaliu. Už efektyvų darbo organizavimą, drąsą, sumanumą ir pasiaukojimą, gelbstint žmogaus gyvybę, jam buvo įteiktas Kauno miesto burmistro Jono Vileišio pasidabruotas medalis.

Už nuopelnus Kaunui jis apdovanotas 2-ojo laipsnio Santakos garbės ženklu (2005 m.),  jam buvo įteikta "Gerumo plyta", jo pavardė įrašyta Kauno miesto Garbės knygoje.

Laisvalaikiu dalyvaudavo renginiuose, mėgo pasivaikščioti gamtoje.

Buvo vedęs, žmona Nijolė Danutė Rimkienė (1934–2020) – gydytoja. Liko našlys. Duktė Audronė Rimkutė – mokslininkė filosofė.

Mirė 2025 m. liepos 2 d. Garliavoje (Kauno r.). Palaidotas Garliavos (Kauno r.) Jonučių kapinėse (17 kvartalas, 36 eilė, 2A kapavietė). Kapą ženklina juodo šlifuoto akmens paminklinė stela su iškaltu įrašu: "Nijolė Danutė Rimkienė / 1934–2020 / Vitas Rimkus / 1942–2025".