Tėvai: Juozapas Šalaka – žemdirbys ūkininkas ir Morta Šalakienė (1890–1957) – žemdirbė, 1948–1957 m. tremtinė Irkutsko srityje, mirusi tremtyje. Brolis Bronislovas Šalaka (1928–?) – 1948–1958 m. tremtinys ir politinis kalinys.

1933–1939 m. baigė šešis skyrius Svėdasų (Anykščių r.) J. Tumo-Vaižganto pradžios mokykloje, 1939–1944 m. mokėsi Utenos gimnazijoje.

1944 m. pavasarį R. Šalaka įstojo į Povilo Plechavičiaus buriamą Vietinę rinktinę ir pradėjo mokytis karo mokykloje Marijampolėje. Rinktinę paleidus, 1944 m. vasarą grįžo į gimtinę.

1944 m. rudenį R. Šalaka pasitraukė į pogrindį, buvo Alberto Nakučio suburtos pogrindinės laisvės gynėjų organizacijos "Nepriklausoma Lietuva" narys partizanas pogrindininkas slapyvardžiu Vasinta.

1944 m. gruodžio 24-25 d. naktį karinės operacijos metu jis kartu su bendražygiais buvo užkluptas bunkeryje netoli Dienionių kaimo ir suimtas.  Kartu su kitais septyniais šios organizacijos nariais jis buvo kalinamas ir tardomas Panevėžyje, nuo 1945 m. kovo 29 d. – Vilniuje.

1945 m. liepos 12 d. Karo tribunolas nuteisė R. Šalaką 15 metų laisvės atėmimo lageriuose ir 5 metams tremties.

Nuo 1945 m. liepos jis buvo kalinamas Taišeto (Irkutsko sr., Rusija) lageryje, 1945 m. spalį perkeltas į Marijinsko (Kemerovo sr., Rusija) lagerį. 1948–1955 m. jis toliau kalėjo Magadano (Magadano sr., Sibiras, Rusija) lageryje.

1955 m. balandžio 9 d. Magadano srities teismas peržiūrėjo bylą ir sutrumpino įkalinimo terminą. 1955 m. liepos 4 d. R. Šalaka buvo paleistas iš lagerio ir paliktas gyventi tremtyje Magadano srityje.

Nuo 1956 m. birželio jis perkeltas į tremtį Taiturkos kaime (Irkutsko sr., Rusija). 1960 m. kovo 3 d. iš tremties R. Šalaka buvo paleistas ir toliau gyveno Irkutsko srityje. 1965 m. iš Sibiro su šeima jis grįžo į Lietuvą.

Nuo 1965 m. R. Šalaka gyveno ir dirbo Anykščiuose, vėliau Jonavoje, senatvę praleido Kaune.

Sulaukęs Lietuvos Nepriklausomybės, R. Šalaka parašė atsiminimus "Pergyventų įvykių prisiminimai", kurie buvo išspausdinti rinkinyje "Juodųjų dienų sakmės" (2001 m.), išleido 1976–1986 m. rašytų prisiminimų apie pasipriešinimą sovietinei okupacijai Svėdasų krašte ir vėliau sekusį kalinimą knygą "Nuo Jaros iki Kolymos" (2000 m.).

R. Šalaka buvo apdovanotas Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (2001 m.).

Vedė apie 1956 m. Irkutsko srityje, žmona Marija Mikšaitė-Šalakienė (1928–1999) iš Tytuvėnų – laisvės gynėja partizanų ryšininkė, 1948–1958 m. politinė kalinė ir tremtinė. Liko našlys. Vaikai: Kęstutis Šalaka (1957–1958) – mirė vaikystėje, Rimvydas Šalaka (g. 1959 m.) ir Algimantas Šalaka (g. 1960 m.).

Mirė 2003 m. gruodžio ... d. Kaune. Palaidotas Svėdasų (Anykščių r.) kapinėse.