Tėvai: Pranas Arlauskas (1904–1937) – pasienio policijos pareigūnas ir Viktorija Burdinauskaitė-Arlauskienė (1909–2006). Tėvui anksti mirus, įsūnį augino patėvis Antanas Židžiūnas – pedagogas.

Augo Širvintose, nuo 1944 m. – Želvoje (Ukmergės r.). 1944–1954 m. mokėsi Želvos (Ukmergės r.) vidurinėje mokykloje.

1954–1955 m. K. Arlauskas dirbo Šešuolių (Ukmergės r.) septynmetėje mokykloje rusų kalbos ir fizinio lavinimo mokytoju.

1955–1959 m. jis studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, įgijo istorijos bei rusų kalbos ir literatūros mokytojo išsilavinimą.

1959–1961 m. K. Arlauskas dirbo Raseinių vidurinėje mokykloje rusų kalbos mokytoju. 1961–1965 m. jis buvo Lyduvėnų (Raseinių r.) vidurinės mokyklos mokytojas ir direktoriaus pavaduotojas.

1965 m. atkūrus Širvintų rajoną, 1965–1968 m. jis buvo pirmasis Širvintų rajono Vykdomojo komiteto Liaudies švietimo skyriaus vedėjas, Širvintų vidurinės mokyklos rusų kalbos mokytojas, taip pat dirbo Šešuolių (Ukmergės r.) aštuonmetės mokyklos ir Kiauklių (Širvintų r.) aštuonmetės mokyklos mokytoju.

Nusprendęs imtis grožinės kūrybos, K. Arlauskas 1968 m. persikėlė į Kavarską (Anykščių r.), kur liko iki gyvenimo pabaigos.

1968–1969 m. jis buvo Kavarsko vidurinės mokyklos rusų kalbos mokytojas. 1970–1973 m. K. Arlauskas dirbo Kavarsko kultūros namų direktoriumi ir bibliotekos darbuotoju. 1973–1981 m. jis buvo Kurklių (Anykščių r.) vidurinės mokyklos rusų kalbos mokytojas, o 1981–1987 m. – vėl Kavarsko vidurinės mokyklos mokytojas.

Nuo 1987 m. K. Arlauskas pasitraukė iš pedagoginio darbo ir ėmėsi vien tik kūrybinės veiklos.

1992–1995 m. jis dirbo Anykščiuose leistame laikraštyje "Blyksnis" kūrybiniu darbuotoju.

1995–1997 m. K. Arlauskas buvo Anykščių rajono laikraščio "Anykšta" korespondentas, rengė literatūrinį puslapį "Pragiedruliai". Nuo 1997 m. iki gyvenimo pabaigos jis buvo šio laikraščio literatūrinis bendradarbis, rengė kraštotyrinius reportažus iš Anykščių rajono kaimų skilčiai "Pastogė", iliustruodamas juos savo nuotraukomis.

Nuo 1958 m. K. Arlausko noveles spausdino Raseinių, Širvintų ir Anykščių rajonų laikraščiai. Nuo 1965 m. jis buvo jaunųjų prozininkų sekcijos, įsikūrusios prie Lietuvos rašytojų sąjungos, narys. Jo kūrybą nuo 1965 m. spausdino laikraštis "Literatūra ir menas", žurnalai "Švyturys", "Jaunimo gretos", "Pergalė" ir kiti šalies laikraščiai bei žurnalai.

1980 m. K. Arlausko rankraštis laimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos ir "Vagos" leidyklos pirmosios knygos konkursą, buvo išleistas apsakymų rinkinys "Užtvanka".

Nuo 1991 m. K. Arlauskas buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys, ilgą laiką – vienintelis Anykščių rajone gyvenęs profesionalus rašytojas.

K. Arlausko apsakymuose vaizduojami nekasdieniai įvykiai, pokario metų atgarsiai. Romanuose, pasižyminčiuose netikėtais siužeto vingiais ir intriguojančiomis, bet tikroviškomis situacijomis, autoriaus žvilgsnis į žmogų atlaidus, ironiškas. K. Arlauskas kūrė nuotykinius siužetus istorine ir netolimos praeities tematika, taip pat nagrinėdavo socialinio pobūdžio problemas, sprendė žmogaus dvasios kolizijas ir konfliktus su visuomene.

K. Arlauskas parašė ir išleido knygas:

1981 m. – "Užtvanka" (apsakymų rinkinys).

1987 m. – "Bėglys" (istorinė nuotykių apysaka).

1990 m. – "Svaigus pasiskraidymas virš pjautuvo" (romanas).

1994 m. – "Nusidėjėlių bokštas" (romanas).

1995 m. – "Paslapties kaina" (istorinė nuotykių apysaka).

1996 m. – "Skydas" (beletrizuoti prisiminimai).

1998 m. – "Medinis kadagyno žirgas" (apysaka ir apsakymai).

1999 m. – "Mylėjus pamesti" (apysaka), "Dūris tarp slankstelių" (romanas).

2000 m. – "Per pusvalandį pražilęs" (beletrizuotų atsiminimų romanas).

2001 m. – "Grandinė su kriolitu" (romanas).

2002 m. – "Tapsmas" (romanas).

2003 m. – "Povedybinių užribių apžavai ir spąstai" (romanas ir novelės).

2005 m. – "Pamoki ranka nuplukdytam. Tandemas" (romanas ir apysaka).

2006 m. – "Batvydo Varno atavizmas" (romanas), "Leisk aprišti" (romanas).

2007 m. – "Skerdyklos balandžiai" (romanas).

2008 m. – "Proto tipai" (memuaristinis romanas).

2009 m. – "Nuo sugulovės iki valdovės" (istorinis nuotykių romanas).

K. Arlauskas taip pat buvo Kazio Almeno suburtos, Skomanto slapyvardžiu pasirašančios ir istorines nuotykių apysakas – lietuvių herojinį epą – jaunimui kuriančios rašytojų grupės narys. Jis parašė ir Skomanto vardu išleido apysakas "Užkeiktas lobis" (1995 m.) ir "Dievų valia" (1995 m.).

Jo apsakymai buvo išversti į rusų ir latvių kalbas.

Rankraščiuose liko retai kur spausdintos jo poezijos kūrinių.

K. Arlauskas dalyvavo Kavarsko kultūrinės bendruomenės projektuose, buvo ne vienos kultūrinės idėjos autorius. Jo iniciatyva gimė poezijos skaitymų per Jonines prie Kavarsko Šv. Jono šaltinio tradicija.

Laisvalaikiu drožinėjo medį, sportuodavo, mėgdavo išvykas į gamtą ir keliones upėmis.

Susituokė 1958 m. liepos 20 d., žmona Irena Rukaitė-Arlauskienė (1935–2018) – pedagogė istorijos mokytoja. Duktė Rita Arlauskaitė-Juchnevičienė (g. 1959 m.) – pedagogė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Anūkai Gytis ir Aistė.

Mirė 2009 m. rugsėjo 12 d. Kavarske (Anykščių r.). Palaidotas Kavarsko kapinių naujajame sektoriuje. Kapą ženklina juodo akmens paminklas su įrašu: "Rašytojas Kęstutis Arlauskas 1936-2009" ir antkapinė plokštė – atversta knyga su įrašu: "O žmonės! Buvote geri, / be Jūsų nieko neturėjau!.. / Per širdį vėjai keturi  / dvelksmu tikėjimo praėjo". 

Prie namo Kavarske, Sportininkų g. 4, įrengta memorialinė lenta – akmens plokščių kompozicija, liudijanti K. Arlausko gyvenimą ir veiklą (2010 m., autorius – akmentašys Anatolijus Firas).

Išsami K. Arlausko kraštotyrinės veiklos apžvalga skelbiama informacinio leidinio "Anykščių kraštotyrininkai : biobibliografinis žodynas" pirmojoje dalyje "Biografijos" (2016 m.) ir antrojoje dalyje "Bibliografinė medžiaga (1889–2017)" (2018 m.).

Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos Krašto dokumentų ir kraštotyros skyrius sudarė K. Arlausko personalinį rankraščių ir kitų asmeninių dokumentų fondą F.4, kuriame yra 34 saugomi vienetai, apimantys 1982–2005 m. laikotarpį.