Tėvai: Jurgis Dičius (1885–1951) – žemdirbys dvarininkas, Baravainių dvaro savininkas, 1946–1947 m. politinis kalinys, ir Emilija Dičiuvienė (1906–1996) – žemdirbė. Brolis Juozas Algirdas Dičius (g. 1933 m.) – architektas.

Mokėsi Baravainių pradžios mokykloje, Vyžuonų (Utenos r.) progimnazijoje, 1945–1946 m. – Utenos gimnazijoje. Suėmus  tėvą, su motina augo Anykščiuose, 1946–1949 m. baigė Anykščių gimnaziją 6-ojoje jos abiturientų laidoje. 1955 m. baigė studijas Lietuvos dailės institute, įgijo architekto išsilavinimą.

1956–1967 m. V. J. Dičius dirbo Miestų statybos projektavimo instituto Kauno filiale architektu, 1967–1971 m. buvo šio filialo projektų vyriausiasis architektas.

Nuo 1971 m. jis buvo Vilniaus inžinerinio statybos instituto, nuo 1991 m. – Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros katedros dėstytojas, kol išėjo į pensiją. 1971–1993 m. jis buvo šios katedros docentas, nuo 1993 m. – profesorius. Jis dėstė architektūrinį projektavimą ir pastatų tipologiją.

1990–1999 m. V. J. Dičius buvo šio universiteto Architektūros fakulteto dekanas.

Jis turi ypatingų statinių projektavimo, ekspertizės ir architektūrinės priežiūros vadovo kvalifikaciją.

Svarbiausi V. J. Dičiaus architektūriniai projektai:

1964 m. – Kauno politechnikos instituto Statybos fakulteto rūmai.

1968 m. – prekybos centras "Girstupis" Kaune (su Algimantu Lėcku).

1969 m. – Kauno politechnikos instituto Radiotechnikos fakulteto rūmai.

1970 m. – Kauno politechnikos instituto Chemijos technologijos fakulteto rūmai, Agrochemijos laboratorija.

1972 m. – Kauno politechnikos instituto studentų kavinė-valgykla (su Romualdu Kemežiu).

1975 m. – Kauno Dirbtinio pluošto fabriko sporto ir kultūros rūmai.

1977 m. – Kauno politechnikos instituto poilsio namai Palangoje, Alytaus sporto rūmai (su Kęstučiu Kisieliumi).

1982 m. – Lietuvos mokslų akademijos poilsio namai (su Leonidu Pranu Ziberku), dailininkų dirbtuvės Palangoje.

1984 m. – Vilniaus universiteto poilsio namai Palangoje, kavinė "Nendrė" Trakuose (su L. P. Ziberku).

1990 m. – Marijampolės verpalų fabriko klubas ir sporto salė.

V. J. Dičius paskelbė per 30 straipsnių mokslinėje periodikoje, skaitė pranešimus konferencijose Lenkijoje, Vokietijoje, JAV ir kitur.

1999–2005 m. jis buvo Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas. Jis buvo Lietuvos architektų rūmų tarybos narys ir pirmasis šių rūmų pirmininkas (2007–2010 m.), pirmasis Architektų profesinio atestavimo nuolatinės komisijos pirmininkas (nuo 2007 m.).

Jis aktyviai dalyvavo formuojant Lietuvos Respublikos teisinę bazę architektūros srityje.

V. J. Dičiui suteiktas Lietuvos SSR nusipelniusio architekto vardas (1980 m.), jis apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi (2006 m.). Lietuvos architektų sąjunga jį apdovanojo Architektūros riterio ordinu (2000 m.) ir Garbės ženklu (2004 m.). Lietuvos architektų rūmai už pozityvią architektūrą, pedagogiką, pilietiškumą ir milžinišką indėlį architektų cecho labui apdovanojo jį šių rūmų Garbės ženklu-žiedu (2019 m.).

Už visuomeninių pastatų projektavimą ir statybą jam buvo skirta SSRS Ministrų tarybos premija (1970 m.). Jis laimėjo respublikinius konkursus už projektus: Vilniaus inžinerinio statybos instituto rektoratas ir biblioteka – antroji premija (su G. Čaikausku, A. Ambrasu ir Z. Trimoniu), namų statybos kombinatas – antroji premija (su Rolandu Paleku, 1985 m.), Tuskulėnų memorialas – antroji premija (su G. Čaikausku, R. Paleku ir J. Šnipu, 1998 m.).

Išleista prof. Algimanto Mačiulio knyga "Vytautas Jurgis Dičius. Architekto žvilgsniu" (2018 m.).

Susituokė 1955 m., žmona Neringa Listopadskytė-Dičiuvienė (1931–2020) – mokslininkė architektė, architektūros pedagogė. Liko našlys. Duktė Dalia Dičiūtė-Adomonienė (g. 1957 m.) – architektė.