Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui su vyresniąja seserimi pasitraukė į Rusiją, karo metus praleido Maskvoje. Grįžusią į gimtinę ją mokslui ruošė pedagogas Motiejus Miškinis.

1922 m. S. Barisaitė buvo pasiųsta į Molėtų kraštą Rudesos kaime įkurti pradžios mokyklą.

1927 m. ji baigė Kauno "Saulės" draugijos mokytojų seminariją, įgijo pradžios mokyklos mokytojos specialybę.

1927–1930 m. S. Barisaitė gyveno Anykščiuose ir dirbo mokytoja.

Paskirta 1927 m. rugsėjo 5 d., 1927–1930 m. ji buvo Anykščių pradžios mokyklos Nr. 1 vedėja. 1927–1928 m. ji dirbo ir Anykščių vidurinėje mokykloje darbų mokytoja.

Pasikeitusi darbo vietomis su mokytoju Jonu Mačeika, 1930 m. S. Barisaitė išvyko į Užpalius (Utenos r.), kur ilgą laiką dirbo pedagoginį darbą.

1930–1935 m. ji buvo Užpalių pradžios mokyklos vedėja. Ji nuoširdžiai ieškojo būdų, kaip padėti neturtingiems mokiniams: pradėjo kasmet rengti mokinių vaidinimus, iš kurių gautą pelną skirdavo mokiniams šelpti, organizuodavo loterijas, rinkdavo aukas.

1935–1940 m. ir 1941–1945 m. ji dirbo Užpalių pradžios mokykloje mokytoja, 1940–1941 m. ir 1945–1948 m. vėl buvo šios mokyklos vedėja. 1948–1957 m. ji dirbo Užpalių vidurinėje mokykloje pradinių klasių mokytoja, kol išėjo į pensiją.

Nepriklausomos Lietuvos metais Užpaliuose S. Barisaitė būrė moteris šaules, vadovavo angelaičiams, šelpė neturtinguosius, padėjo auklėti našlaičius.

1957 m. persikėlusi gyventi į Uteną, likusius savo gyvenimo metus S. Barisaitė skyrė Dievui ir Tėvynei. Jaunystėje norėjusi stoti į vienuolyną, ji tik 1970 m. įstojo į Jėzaus Eucharistijos kongregaciją. Utenoje ji nelegaliai užsiėmė vaikų katekizacija, nuo 1972 m. platino pogrindžio leidinį "Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką".

Jai buvo suteiktas Lietuvos SSR nusipelniusios mokytojos garbės vardas (1955 m.).

Mirė 1985 m. kovo 17 d. Utenoje. Palaidota Utenos senosiose kapinėse.

S. Barisaitės biografija pristatoma "Utenos krašto enciklopedijoje" (sudarytojas Gediminas Isokas, 2001 m., elektroninė versija – 2002 m.).