Tėvai: Pranciškus Indrašius (1900–1965) iš Traidžiūnų (Utenos r.) – laisvės gynėjas, Lietuvos kariuomenės savanoris, visuomenininkas šaulys, ir Pranciška Urbonavičiūtė-Indrašienė (1902–1967) iš Linskio (Utenos r.) – žemdirbė.

Tėvui dėl represijų grėsmės 1944 m. palikus šeimą, užaugo vienintelis vaikas šeimoje su motina. Šeima ūkininkavo, gavusi tėvui savanoriui skirtus 10 ha žemės buvusioje Drobčiūnų dvaro teritorijoje.

1939 m. baigė pradžios mokyklą, toliau nesimokė, iki 1950 m. dirbo šeimos ūkyje. 1945 m. birželio 4 d. per nelaimingą atsitikimą su sprogmenimis jis buvo sužeistas, neteko kairės akies, todėl nepateko į karo prievolei mobilizuojamų jaunuolių sąrašus.

1945 m. vasarą S. Indrašius įsitraukė į pogrindžio laisvės kovas, savo namuose kartu su motina buvo įrengę slėptuves (iš pradžių klojime, nuo 1947 m. – po gyvenamuoju namu), kuriose 1945–1951 m. įvairiu metu nedidelėmis grupėmis gyveno 10 Vaižganto būrio partizanų: būrio vadas Albertas Nakutis-Viesulas, Stasys Gimbutis-Rūkas, Jonas Pajarskas-Rugelis, Stasys Gimbutis-Tarzanas, Albinas Pajarskas-Bebas, Vladas Karosas-Vilkas, Valerija Gimbutytė-Piligrima, Balys Žukauskas-Žaibas, Jonas Mockus-Don Kichotas, Juozas Kemeklis-Rokas. Visą šį laikotarpį slėptuvės nebuvo išaiškintos, laisvės gynėjai jose išliko saugūs.

1946 m. rugsėjo 27 d. kareiviams ir stribams darant kratą namuose ir ieškant slėptuvės, S. Indrašius buvo smarkiai sumuštas, bet nieko neišdavė. Po to jis davė partizano priesaiką, gavo Drąsučio slapyvardį ir tapo partizanu rezervininku, Kunigaikščio Margio rinktinės štabo ryšininku pagalbininku, likdamas gyventi legaliai. Jis palaikė ryšius tarp Antano Starkaus-Montės būrio Šimonių girioje, Jono Mockaus-Don Kichoto būrio Kamajų miške ir Broniaus Morkūno-Šmėklos būrio Kušlių miške, platino partizanų atsišaukimus-įspėjimus.

1949 m. lapkritį po išdavysčių sunaikinus pagrindinę Svėdasų krašto partizanų struktūrą, S. Indrašius keliems mėnesiams buvo pasitraukęs iš Drobčiūnų. Vengdamas galimų represijų, jis, nuolat persikeldamas, gyveno pas gimines ir pažįstamus Rokiškio rajone. 1950 m. pavasarį grįžęs į gimtinę, iki 1956 m. jis tęsė pogrindinę ryšininko veiklą.

Dėl kolektyvizacijos nutrūkus privataus ūkininkavimo tradicijai, 1950–1959 m. S. Indrašius dirbo kolūkyje laukininkystės bei gyvulių fermos darbininku. 1959–1972 m. jis buvo Svėdasų pašto laiškininkas.

1972 m. persikėlęs į Uteną, S. Indrašius ten pasiliko iki gyvenimo pabaigos, iki pensijos dirbo miesto įmonėje santechniku.

S. Indrašius nuo jaunystės rinko partizanų tautosaką, užrašinėjo patriotinius eilėraščius ir dainas. Senatvėje jis užrašė ir paliko išsamius atsiminimus apie jaunimo gyvenimą kaime, pokario kovas ir kovotojus Svėdasų krašte, surinko ir kitų liudininkų atsiminimus. Jo prisiminimų rinkinys "Nematomais takais" (1992 m.), iliustruotas autentiškomis nuotraukomis, buvo paskelbtas "Laisvės kovų archyve".

Laisvalaikiu mėgo fotografuoti, nuotraukose įamžino savo pokario partizanus.

Vedė 1951 m., žmona Magdalena Indrašienė.

Mirė 2016 m. sausio 24 d. Utenoje. Palaidotas Svėdasų (Anykščių r.) kapinėse šeimos kape prie motinos.

Partizanų slėptuvė S. Indrašiaus namuose išliko iki 1989 m., kol jo sodybą Drobčiūnuose sunaikino melioracija. S. Indrašiaus pagamintas jo namo maketas bei jo surinkto tautosakos rinkinio bei prisiminimų kopijos saugomi A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje Anykščiuose.