Tėvai: Stanislovas Bartaševičius (1898–1951) ir Marija Kušmeraitė-Bartaševičienė (1898–1985) iš Inkūnų – žemdirbiai, pasiturintys ūkininkai. Broliai: Feliksas Bartaševičius (1924–1928) ir Zigmantas Bartaševičius (1931–1950). Giminaičiai: (pusbrolis ir pusseserės, tėvo sesers Teklės Bartaševičiūtės-Grebnickienės vaikai): Silvestras Grebnickas (1930–1983) – inžinierius, vadovas, Eugenija Veronika Pilinkienė (g. 1936 m.) – medikė, literatė, Vanda Šatkuvienė (1947–2016) – žurnalistė ir kalbininkė.

1945 m. baigė Anykščių gimnaziją 2-ojoje jos laidoje (auklėtojas – Antanas Žukauskas-Vienuolis). 1945–1949 m. studijavo Vilniaus universiteto Miškų ūkio fakultete. 1949 m. perkėlus miškininkystės studijas į Kauną, 1949–1950 m. baigė Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultetą, įgijo inžinieriaus miškininko išsilavinimą.

1950–1952 m. S. Bartaševičius dirbo Kėdainių miškų ūkyje inžinieriumi. 1952–1954 m. jis buvo Utenos miškų ūkio vyresnysis miškininkas.

1954–1956 m. S. Bartaševičius tęsė studijas Miškų ūkio vadovaujančių darbuotojų rengimo kursuose Maskvoje (Rusija).

1956 m. jis dirbo Jurbarko miškų ūkio plataus vartojimo prekių cecho viršininku.

Netrukus S. Bartaševičius buvo pakviestas dirbti į Miškų ūkio ir miško pramonės ministeriją Miško naudojimo skyriaus vyriausiuoju inžinieriumi. Ministerijos struktūrose jis dirbo iki 1988 m., kol išėjo į pensiją.

1956–1969 m. S. Bartaševičius buvo Miško naudojimo skyriaus viršininkas, 1969–1988 m. – Technikos skyriaus viršininkas, 1988 m. – šio skyriaus vadovaujantysis inžinierius.

Nuo 1963 m. jis taip pat buvo ministerijos kolegijos narys.

Dirbdamas Miško naudojimo skyriuje, S. Bartaševičius tobulino ir plėtė ministerijos valdomą struktūrą – padidino miškų ūkių ir girininkijų skaičių šalyje. 1957 m. buvo 35 miškų ūkiai ir 282 girininkijos, 1965 m. – jau 48 miškų ūkiai ir 570 girininkijų.

S. Bartaševičius propagavo pažangesnius miško tvarkymo metodus: miško tipologinius elementus, atvejinius miško kirtimus, kurių dalį išplėtė iki 60 proc. visų kirtimų.

Jam dirbant, Lietuvoje buvo suformuota mechanizuoto miško kirtimo, medienos krovimo ir išvežimo sistema.

S. Bartaševičius parašė ir paskelbė 13 straipsnių specializuotame miškininkų žurnale "Mūsų girios".

Lietuvos Atgimimo metais jis dalyvavo visuomeninėje veikloje, buvo karinių veiksmų prieš taikius vilniečius liudininkas 1991 m. sausio mėnesį.

S. Bartaševičiui buvo suteiktas Lietuvos SSR nusipelniusio miškininko garbės vardas (1978 m.).

Laisvalaikiu mėgo skaityti spaudą, sekė miškininkystės naujienas, tvarkėsi sodyboje.

Buvo vedęs, žmona Ieva Stoškutė (?–2007) – gydytoja. Liko našlys. Dukterys Nijolė Bartaševičiūtė (?–?) – medikė ir Lina Bartaševičiūtė.

S. Bartaševičiaus biografija paskelbta biografinio žinyno "Lietuvos miškininkai" 1-ajame tome (sudarė Gediminas Isokas, 1997 m.).

Mirė 2022 m. kovo 13 d. Vilniuje. Palaidotas Rudnios (Alytaus r.) kapinėse šeimos kape prie anksčiau mirusių žmonos ir dukters.