Anykštėnų biografijų žinynas - http://www.anykstenai.lt/asmenys
Rapolas RASIKAS
2019-02-11

Vardas: Rapolas
Pavardė: RASIKAS
Gimimo data: 1887-04-04
Gimimo vieta: Klevėnų k. (Anykščių r.)

Trumpai:
Kariškis, revoliucionierius, pedagogas


Tėvas Steponas Rasikas. Augo trijų vaikų šeimoje su dviem broliais, buvo jauniausias. Broliai: Karolis Rasikas – emigrantas JAV ir Antanas Rasikas (apie 1878 – apie 1962) – žemdirbys ūkininkas.

Mokėsi privačiai, paskui gimnazijoje. Jaunystėje R. Rasikas įsitraukė į pasipriešinimo carinei Rusijai judėjimą, buvo vienas iš Lietuvos socialdemokratų partijos veiklos organizatorių, žinomas Baltuko slapyvardžiu, 1904–1917 m. – šios partijos narys, vėliau – komunistų veikėjas.

Jis kurstė pasipriešinimo nuotaikas ir savo gimtinėje Klevėnuose, dalyvavo 1905–1907 m. revoliuciniuose įvykiuose. Lietuvos socialdemokratų partijos vadovybei pavedus, 1907 m. jis organizavo ginkluotą sukilimą politiniams kaliniams iš Vilkaviškio kalėjimo išlaisvinti, kaip grupės vadovas vasario 25 d. surengė ginkluotą kalėjimo užpuolimą ir išlaisvino kalinius.

Išlaikęs kvalifikacinius egzaminus, 1907–1908 m. R. Rasikas dirbo Raguvos (Panevėžio r.) pradžios mokykloje mokytojo padėjėju, kol dėl prasidėjusio politinio persekiojimo buvo priverstas palikti tarnybą ir slapstytis.

1908–1909 m. R. Rasikas buvo Lietuvos socialdemokratų partijos organizatorius Suvalkijoje, nelegaliai gyveno Marijampolėje.

Vengdamas carinės valdžios represijų, 1909 m. rudenį jis pasitraukė iš Lietuvos, 1909–1913 m. gyveno Krokuvoje (Lenkija), kur baigė vidurinę mokyklą, lankė filosofijos paskaitas Krokuvos universitete, bet studijų nebaigė. Krokuvoje jis artimai bendravo su pabėgusiu iš tremties Antanu Didžiuliu. 1912 m. jis vadovavo Lietuvos socialdemokratų partijos užsienio biurui, palaikė ryšius su Rusijos socialdemokratų lyderiu Vladimiru Uljanovu-Leninu, informuodamas jį apie Lietuvos socialdemokratų veiklą.

1913 m. Rusijos imperijoje paskelbus amnestiją Romanovų dinastijos 300 metų sukakties proga, R. Rasikas grįžo į Lietuvą, bet čia tuoj pat buvo mobilizuotas į karinę tarnybą. 1913–1917 m. R. Rasikas tarnavo Rusijos kariuomenėje, dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare.

1917–1918 m. jis gyveno Sankt Peterburge (Rusija) ir po Vasario revoliucijos buvo Lietuvių karininkų (karių) sąjungos Centro komiteto narys. 1917 m. gegužės mėnesį vykusiame šios sąjungos I suvažiavime jis subūrė kairiųjų revoliucinių pažiūrų delegatus ir skatino aktyvų lietuvių dalyvavimą Rusijos revoliuciniame judėjime. Kartu su kitais revoliucionieriais jis dalyvavo 1917 m. spalio perversmo (revoliucijos) įvykiuose.

Po perversmo R. Rasikas dirbo Lietuvos reikalų komisariate, organizuodamas politinio švietimo kursus, klubus, rengdamas ir leisdamas brošiūras. 1917 m. gruodžio 13 d. jis buvo vienas iš Lietuvių kareivių revoliucinio komiteto kūrėjų ir tapo jo nariu. Jis rengė Lietuvių kareivių Rusijoje II suvažiavimą, įvykusį 1918 m. sausio 15 d., turėjo įtakos jo revoliucinei prorusiškai pakraipai. R. Rasikas jame buvo išrinktas Lietuvos kareivių atstovų Centro tarybos nariu, tapo šios tarybos leidinio "Kareivis-socialistas" redkolegijos nariu. Jis nuolat dalyvaudavo susitikimuose su lietuviais kareiviais, likusiais Rusijoje, agituodamas juos tapti raudonarmiečiais ir ruoštis kovai už sovietinės valdžios kūrimą Lietuvoje.

1918 m. kovo mėnesį Centro tarybai iširus ir nutraukus savo veiklą, R. Rasikas išvyko į Smolenską, kur toliau užsiėmė agitacine veikla bei padėjo lietuviams kareiviams grįžti į gimtinę. 1918 m. gegužės pabaigoje jis dalyvavo Maskvoje vykusioje Rusijos komunistų partijos (bolševikų) lietuvių sekcijų 2-ojoje konferencijoje, kur buvo išrinktas Centro biuro nariu ir ėmėsi iniciatyvos kurti Lietuvos komunistų partiją.

Nuo 1918 m. vasaros iki 1919 m. pradžios jis dirbo Maskvoje (Rusija), kur buvo Lietuvos reikalų komisariato karinio skyriaus vedėjas, vėliau – Laikinojo okupuotųjų kraštų komjaunimo organizacijų Centro biuro sekretorius. 1918 m. liepą kartu su kitais R. Rasikas suformavo Raudonosios armijos Vilniaus 5-ąjį pėstininkų pulką.

1919 m. pradžioje R. Rasikas grįžo į Lietuvą ir buvo Sovietų Lietuvos karo reikalų liaudies komisaras, Vilniaus, vėliau Kauno gubernijų karo komisaras. Jo įsakymu buvo suformuotas Žemaičių pulkas.

Nuo 1919 m. vasaros jis dirbo pogrindžio sąlygomis, o iki 1919 m. pabaigos Lietuvos kariuomenei pašalinus sovietines struktūras iš Lietuvos, R. Rasikas pasitraukė į Baltarusiją, gyveno Bobruiske, o nuo 1920 m. iki gyvenimo pabaigos – Maskvoje. 1919–1920 m. jis buvo Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partijos Centro komiteto sudaryto Centro biuro narys, vadovavo pogrindinei komunistų veiklai Vilniaus ir Gardino gubernijose.

Kaip Lietuvos komunistų atstovas R. Rasikas buvo renkamas ir dalyvavo Komunistų internacionalo II (1920 m.) ir III (1921 m.) kongresuose. Jis buvo Lietuvos komunistų partijos, veikusios pogrindyje, Centro komiteto narys (1921 m.) ir kandidatas į Centro komiteto narius (1921–1924 m.).

1921–1929 m. R. Rasikas dirbo Vakarų tautinių mažumų universiteto ekonominės geografijos dėstytoju, 1921–1923 m. buvo lietuvių sektoriaus vedėjas, ruošė komunistus pogrindininkus, kurie iš Rusijos vėliau buvo siunčiami darbui į Lietuvą. Jis bendradarbiavo pogrindinėje lietuviškoje komunistų spaudoje, pasirašydamas Klivėno slapyvardžiu.

1930–1931 m. jis buvo Maskvos transporto inžinerijos instituto Ekonominės politikos katedros vedėjas, 1931–1934 m. – Maskvos automobilių kelių instituto Ekonominių reikalų katedros vedėjas, ekonomikos bei ekonominės geografijos dėstytojas.

Dėl balso stygų ligos jis turėjo palikti pedagoginę veiklą, 1934–1938 m. buvo administracijos darbuotojas, 1934–1935 m. dirbo Susisiekimo liaudies komisariato leidykloje redaktoriumi, 1935–1938 m. buvo Maskvos "Remmaštrest" planavimo skyriaus viršininkas.

1938 m. vasario 17 d. R. Rasikas buvo areštuotas ir 1938 m. spalio 10 d. nuteistas 10 metų nelaisvės be teisės susirašinėti su artimaisiais.

Buvo vedęs, žmona Emilija Rasikienė. Augino dvi dukteris: E. Rasikaitė-Dmitrijeva (g. 1927 m.) – inžinierė statybininkė, kalnakasybos specialistė, ir Vanda Rasikaitė (g. 1938 m.) – technikė statybininkė.

Mirė 1938 m. spalio 19 d. Maskvoje (Rusija) – tapo stalininių represijų auka kalėjime.

Apie R. Rasiko mirtį jo artimiesiems buvo pranešta apie 1947 m. Jų prašymu 1956 m. balandžio 9 d. bylą peržiūrėjo SSRS karinis tribunolas ir ją nutraukė, neradęs nusikaltimo sudėties. R. Rasikas buvo reabilituotas kaip nepagrįstai patyręs sovietines represijas.