Antanas DIDŽIULIS
  Gimimo data: 1883-01-25
Gimimo vietovė: Griežionėlių k. (Anykščių r.) »

Trumpai:
Gydytojas, politikas, politinis kalinys, visuomenininkas

2017-12-07   |   Spausdinti

Gimimo data pagal naująjį kalendorių – 1883 m. vasario 7 d.

Tėvai: Stanislovas Feliksas Didžiulis (1856–1927) – bibliografas, švietėjas, ir Liudvika Nitaitė-Didžiulienė-Žmona (1856–1925) – rašytoja. Augo aštuonių vaikų šeimoje. Broliai ir seserys: Ona Didžiulytė-Sketerienė (1878–1960) – akušerė, Emilija Didžiulytė (1879–1962) – šeimos globotinė po vaikystės traumos, Vytautas Didžiulis (1881–1956) – pedagogas, gamtininkas, Vanda Didžiulytė-Albrechtienė (1881–1941) – gydytoja ir rašytoja, Michalina Didžiulytė-Ševeliovienė (1884–1973) – pedagogė ir knygnešė, Algirdas Severinas Didžiulis (1887–1916) – spaustuvininkas, Aldona Didžiulytė-Kazanavičienė (1888–1968) – pedagogė ir rašytoja.

1883 m. vasario 28 d. Viešintų bažnyčioje Antano Povilo vardais jį pakrikštijo klebonas Povilas Gailevičius, krikštatėviai buvo dvarininkai Antanas Nitas ir Sofija Vaišvilienė, Jono Vaišvilos žmona.

Vaikystėje kartu su tėvais, broliais ir seserimis platino uždraustą lietuvišką spaudą.

1896–1904 m. mokėsi Mintaujos (dabar – Jelgava, Latvija) gimnazijoje. Priklausė slaptam moksleivių būreliui, 1897 m. dalyvavo moksleivių maište prieš stačiatikių maldų skaitymą rusiškai. Iš gimnazijos buvo pašalintas, bet motinos L. Didžiulienės iniciatyva netrukus vėl priimtas.

1904–1905 m. jis studijavo Maskvos (Rusija) universitete istoriją ir filologiją, dalyvavo slaptos Maskvos lietuvių studentų draugijos veikloje.

Nuo 1905 m. A. Didžiulis grįžo į Lietuvą ir buvo Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) narys, platino socialdemokratų literatūrą.

Už dalyvavimą 1905 m. revoliuciniuose įvykiuose A. Didžiulis 1906 m. vasario viduryje buvo suimtas ir iki 1906 m. liepos 4 d. kalėjo Ukmergės kalėjime. 1907 m. kovo 10 d. jis kartu su tėvu vėl buvo suimtas ir kalinamas Kauno kalėjime, 1908 m. gegužės 17 d. Vilniaus teismo rūmuose kartu su tėvu S. Didžiuliu nuteistas tremčiai visam gyvenimui, atimant bajoro teises.

Tėvą ištrėmus, jis toliau buvo kalinamas Kaune, kol kitoje byloje, kur buvo įtartas ir policininko nužudymu Kavarske, 1909 m. lapkričio 13 d. išteisintas. 1909 m. gruodį jis buvo ištremtas į Christoroždestvenskio kaimą Kansko apskrityje (Jenisiejaus gubernija, Sibiras, Rusija), vėliau gyveno Kanske.

Sukūręs šeimą, 1911 m. rugsėjį A. Didžiulis su žmona pabėgo iš tremties ir, negalėdamas likti Lietuvoje, pasitraukė į Vakarus, 1912–1914 m. studijavo mediciną Krokuvos (Lenkija) Jogailos universitete, gyveno Čekoslovakijoje, buvo LSDP Užsienio biuro narys, palaikė ryšius su Vladimiru Uljanovu-Leninu (1870–1924).

1918 m. A. Didžiulis su šeima grįžo į Lietuvą, 1918–1919 m. kelis mėnesius gyveno Utenoje, 1919 m. vasarą iki rudens – Troškūnuose (Anykščių r.), o nuo 1919 m. rudens – Panevėžyje.

1919–1921 m. jis dirbo ką tik Panevėžyje kariuomenės reikmėms įsteigtos 3-osios Raudonojo Kryžiaus ligoninės gydytoju. 1921–1930 m. jis buvo šios ligoninės, nuo 1921 m. rugsėjo perduotos Panevėžio apskričiai, vyriausiasis gydytojas, 1930–1941 m. – Panevėžio apskrities gydytojas. Nuo 1930 m. jis kiek laiko dirbo ir Panevėžio vidurinės amatų mokyklos gydytoju.

1925 m. jis dalyvavo steigiant Draugijos kovai su tuberkulioze Panevėžio skyrių, buvo išrinktas šio skyriaus valdybos nariu, nuo 1933 m. buvo šios valdybos pirmininkas. 1931–1934 m. jo iniciatyva buvo išplėtota kovos su tuberkulioze idėja ir įsteigti nauji draugijos skyriai Šeduvoje (Radviliškio r.), Anykščiuose bei Kupiškyje, A. Didžiulis visur rengė medicinines parodas ir skaitė paskaitas.

Gyvendamas Panevėžyje, A. Didžiulis aktyviai dalyvavo kultūrinėje veikloje, vadovavo Panevėžio meno kultūros draugijai "Aidas", organizavo vakarus, vaidino spektakliuose, operetėse, buvo liaudies universiteto lektorius ir Panevėžio kraštotyros draugijos narys.

Antrojo pasaulinio karo metais A. Didžiulis buvo vokiečių okupacinės valdžios persekiotas už antihitlerinio judėjimo rėmimą, kiek laiko kalinamas, besislapstantis Griežionėlėse suimtas ir Kupiškyje nužudytas jo sūnus 15-metis Liudas, o Panevėžyje – sesuo Vanda. Pasitraukęs iš Panevėžio, nuo 1941 m. gruodžio dešimtmetį jis gyveno Tauragėje, Antrojo pasaulinio karo metais buvo Tauragės geležinkelio ligoninės gydytojas, po karo – Tauragės apskrities sveikatos skyriaus vedėjas.

Apie 1950 m. grįžęs į Panevėžį, A. Didžiulis buvo Panevėžio miesto sveikatos apsaugos skyriaus vedėjas, vėliau iki gyvenimo pabaigos – Panevėžio respublikinės ligoninės gydytojas patologas anatomas. Ji buvo ir Panevėžio medicinos mokyklos dėstytojas.

Nuo jaunystės A. Didžiulis rašė straipsnius ir eiles, bendradarbiavo laikraščiuose "Naujoji gadynė", "Žarija", "Skardas", "Kova", "Socialdemokratas", "Lietuvos žinios", "Panevėžio balsas".

1947–1951 m. A. Didžiulis buvo Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas.

Jam buvo suteiktas Lietuvos SSR nusipelniusio gydytojo garbės vardas (1945 m.), jis buvo apdovanotas Lenino ordinu (1955 m.).

Susituokė apie 1910 m. tremtyje Kanske, žmona Serafima Michailova-Didžiulienė (1888–1983), tremtinė iš Permės srities (Rusija), mokytoja. Vaikai: Halina Didžiulytė-Mošinskienė (1911–2004) – pedagogė, rašytoja, Algirdas Didžiulis (1915–2009) – inžinierius mechanikas, visuomenininkas, Jurgis Didžiulis (1919–1929) mirė vaikystėje, Irena Aldona Didžiulytė-Jurevičienė (g. 1922 m.) – gydytoja, Liudas Didžiulis (1926–1941) žuvo jaunystėje – kaip sovietinis aktyvistas buvo sušaudytas vokiečių okupacinės valdžios pareigūnų.

Mirė 1960 m. kovo 11 d. Panevėžyje. Palaidotas Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse šeimos kape. Kapą ženklina paminklas-stela iš dviejų simetriškų akmens plokščių su iškaltais įrašais.

A. Didžiulio gyvenimas ir veikla pristatomi Benjamino Kaluškevičiaus ir Kazio Misiaus žinyne "Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864–1904" (2004 m.) ir šio žinyno 2-ojoje knygoje (2014 m.).