2010 m. gruodžio 4 d. A. Vienuolio memorialiniame name surengta prisiminimų popietė „Spinduliavęs dvasiniu pakilumu...“, skirta architekto Vytauto Gabriūno (1930-1992) 80-osioms gimimo metinėms.

Joje dalyvavo architekto V. Gabriūno žmona mechanikos inžinierė Eleonora Balčiūnaitė-Gabriūnienė, sūnus inžinierius programuotojas Tadas Gabriūnas, jo žmona muzikos pedagogė Jūratė Gabriūnienė ir anykštėnai, prisimenantys asmeninį bendravimą su V. Gabriūnu ar branginantys jo kūrybinius ir iniciatyvų pėdsakus Anykščiuose.

Siūlome anykštėnams išgirsti dalį minčių, tą dieną pasklidusių, prisimenant architektą, kuriam anykštėnai ir Anykščiai buvo širdies dalis.

Pasakoja Eleonora Gabriūnienė, V. Gabriūno žmona:

Mano tėvelis mokytojas Matas Balčiūnas, gimęs 1890 metais Akmenynuose, labai didžiavosi ir savo lietuviška pavarde, ir kilmės vieta. Baigęs mokytojų kursus Veiveriuose, 1914 m. jis buvo pirmasis Kalvarijos pradžios mokyklos vedėjas, paskui mokė vaikus piešimo ir vokiečių kalbos Kalvarijos žydų gimnazijoje, ilgą laiką dirbo Kalvarijos gimnazijos direktoriumi, kol 1947 m. nebeįtiko valdžiai dėl S. Nėries eilėraščio, kurį mokyklos scenoje padeklamavo gimnazistė, ir buvo išmestas be teisės kur nors būti mokytoju. Vieno buvusio mokinio, tuo metu jau dirbusio Vilniuje ministerijoje, dėka jis gavo darbo Marijampolės mokytojų seminarijoje ir ten dėstė iki mirties.

Aš visa – į savo tėtį: jei jau kokio darbo imsiuosi – būtinai turiu pabaigti. Kartais, kai man pasako, kiek kainuoja batai, kuriuos ką tik pasimatavau ir likau patenkinta apsiavusi, aš sugebu suvaidinti orią ir juos pirkti – nesvarbu, kad už juos sumokėsiu gerokai daugiau, nei ketinau išleisti.

Mano tėtis, skirtingai nuo mamos, griežtos matematikos mokytojos, labai gerai sutarė su žentu Vytautu, labai jį mylėjo ir buvo Vytauto mylimas. Net galiu pasakyti: uošvis Vytautui buvo vienintelis žmogus, kuris pelnė tiek jo pagarbos ir pasididžiavimo, noro sekti jo pavyzdžiu – nors dažniausiai Vytautas pasikliaudavo tik savo asmenine nuomone. Savo ruožtu Vytautas, baigęs Dailės institutą, patardavo savamoksliui uošviui, kaip ką piešti, – ir jis, jau senas ir patyręs žmogus, net nuostabu kaip žento paklausydavo!

Aš su Vytautu susipažinau, gelbėdama savo draugę iš keblios padėties. Mes jaunystėje buvome trys draugės – jau po studijų, visos dirbančios. Viena iš mūsų pirmoji ištekėjo, gimė vaikelis – o jauna šeima tokiam mažyčiam kambarėly tada gyveno, kad net ir stalui ten nebuvo vietos. Tos mano draugės vyras turėjo tris draugus, kurie buvo įpratę pas juos rinktis į svečius, ilgai sėdėti, šnekėtis, rūkyti... Mes, kitos dvi draugės, ir sutikome bent pabandyti tą jų vyrišką draugiją išardyti jaunos šeimos labui. Bet tik man vienai tada pavyko iš jos savo Vytautą ištraukti ir su juo susituokti.

Pirmoji vieta, kur jis mane iš Vilniaus išsivežė, buvo Anykščiai ir čia, priemiesčio kalvoje, ką tik pastatytas jo kūrinys – Jono Biliūno antkapinis paminklas. Vytautui nepatikdavo, kad paminklui prilipo „Laimės žiburio“ vardas, jis visą laiką šią vietą laikė tik rašytojo kapu, bet savo kūriniu apskritai buvo patenkintas. Paskui prie jo daug kartų vis grįždavome, jis ir savo augantį sūnų Tadą vis prie jo atsiveždavo. Anykščiai visą laiką jam buvo traukos, meilės ir pagarbos centras.

O man teko būti daugybės jo pomėgių bendražyge: Vytautas buriuodavo Trakuose, slidinėjo nuo Vilniaus kalvų, žavėjosi žirgų sportu ir jodinėjimu. Jo talentai tiesiog tryško į visas puses: kavinėse visos servetėlės būdavo jo piešiniais išmargintos, susirinkimuose visų užrašų paraštės portretais išpaišytos. Jo ranka visada judėdavo – būtų labai daug pasiekęs, jei būtų daugiau laiko skyręs piešimui. Kai pamačiau, kaip jis pieštuku nupaišė audringą Baltijos jūrą prie Palangos tilto, man iškart jūros liga prasidėjo...

Viską, ko tik jis imdavosi, siekė padaryti aukščiausiu lygiu: jis ir talentingas fotografas buvo, dar labai mėgo akvarelę. Sėdėdavau priešais jį ir su didžiausiu įdomumu žiūrėdavau, kaip popieriaus lape tiesiog iš nieko gimsta vaizdas. Bet savo kūrinių namuose jis nelaikydavo – jie kažkur vis iškeliaudavo, būdavo išvežami ir padovanojami. Todėl ir dabar mūsų namuose sunku ką nors iš jo piešinių atrasti.

Bendraudamas su žmonėmis, Vytautas visada turėdavo savo nuomonę. Prisimenu, kaip jis ginčydavosi su Terese Mikeliūnaite ir su Petru Vasinausku, kiekvienas įrodinėdamas savo tiesas. Su P. Vasinausku jis niekaip nerasdavo bendros kalbos, nes profesorius jam vis vien galiausiai atkirsdavo: „Čia mano muziejus, nieko neleisiu keisti“. Kitaip elgėsi T. Mikeliūnaitė – įsiklausydavo, įsigilindavo į Vytauto siūlymus.

Vytautas buvo labai komunikabilus: jam nieko nereiškė užkalbinti gatvėje nepažįstamą žmogų ir bemat tapti didžiausiu jo draugu. Kartą jis man rodo kažkokį vyrą ir stebisi, kaip aš jo neprisimenanti – jis gi sėdėjęs tokioj ir tokioj kavinėj netoli mūsų staliuko! Jis mėgdavo tiesiog vaikščioti po Vilniaus senamiestį, susipažindavo su turistais, tapdavo jų vedliu ir gidu, net parsivesdavo į savo kūrybines dirbtuves, ten juos vaišindavo.

Kartą jis taip ir aptiko beviltiškai paklydusį senamiesčio labirintuose turistą iš Japonijos. Vėliau jie palaikė ryšį iki pat Vytauto mirties, jo dėka Japonijoje buvo eksponuoti ir Vytauto kūriniai. Aš net numezgiau ir nusiunčiau jam lietuviškas vilnones kojines – netrukus gavau nuotrauka, kur japonas pasididžiuodamas jas mūvi. Paskui, kai jam pranešiau apie Vytauto mirtį, gavau iš Osakos siuntinį, kuriame – mažne visos Vytauto dovanos, kurias, kažkokio papročio skatinamas, japonas grąžino. Iki šiol negaliu paaiškinti, ką toks jo poelgis turėtų reikšti.

Vienas iš Vytauto pomėgių, kuris kitiems net sukeldavo šypseną, buvo vairuoti. Kiek mes turėjome automobilių – važinėjome senuku „Moskvičiumi“, kuris vis gesdavo, paskui įvairiais „Žiguliais“! Apie Vytauto aistrą mašinoms žinojo ir jo bendradarbiai, todėl kartą jo darbovietės sienlaikraštyje buvo išpaišyta karikatūra: Vytautas ilgu koridoriumi iš kabineto į tualetą važiuoja automobiliu...

Bet kartais visai panašiai jam ir gyvenime būdavo: iki duonos parduotuvės, kuri buvo čia pat, už gatvės kampo, jis iš kiemo važiuodavo mašina. Kartą, kai po valandos su pirkiniu jis vis negrįžo, atbėgo jo pasiųstas vaikas – talkos reikia, „Moskvičius“ pakeliui sugedo, teks parstumti jį atgal į kiemą...

Pasakoja Tadas Gabriūnas, V. Gabriūno sūnus:

Mano tėtis visada gyveno šia diena: eidavo, sutikdavo ką nors, prakalbindavo – ir iškart užsidegdavo naujomis idėjomis, sumanymais.

Jis labai daug dirbo ir Anykščiams, ir visai Lietuvai, tačiau tik Anykščiuose jo kūrybinės veiklos pėdsakai tokie ryškus ir išsaugoti, kitur jo profesinė veikla išbluko, užsimiršo, nebeišliko.

Kai Anykščiuose buvo minimos Antano Vienuolio 100-osios metinės, mano tėtis buvo pakviestas dalyvauti iškilmėse kaip paminklo skvero autorius, o aš kartu su juo važiavau į tuos šventinius renginius kaip Vilniaus Antano Vienuolio vidurinės mokyklos atstovas.

Matydamas jo pomėgius įvairiose gyvenimo srityse, aš ir dabar nenustoju stebėtis: iš kur jis tiek energijos turėdavo. Apskritai jis buvo meno žmogus – dažniausiai būdavo ne namuose, su šeima, o kažkur kitur, bendraudamas su žmonėmis ir skleisdamas savo idėjas.

Pasakoja Stasys Siaurusaitis, buvęs Anykščių rajono Vykdomojo komiteto Kultūros skyriaus vedėjas:

Visa ta „virtuvė“, kurioje sukosi Vytauto Gabriūno idėjos, buvo mano veiklos sritis – vadovaudamas rajono Kultūros skyriui, kartu vadovavau ir jų įgyvendinimui. Žinojau jį kaip J. Biliūno ir A. Vienuolio kapų sutvarkymo projektų autorių, todėl ir artėjant A. Vienuolio šimtmečiui nusprendėme jį kviesti kaip architektą, galintį profesionaliai parinkti ir paruošti vietą rašytojo paminklui. Jo patarimus, nors jie tuo metu ir kainavo brangiausiai, rajono valdžia priėmė – ir tai buvo labai geras sprendimas.

Kaip tik tuo metu išėjo iš kalbos, kad ruošiamės žirgelio šventei Niūronyse – Vytautas iškart sukluso ir pasiūlė prisidėti: jis gi, pasirodo, buvęs ir Lietuvos jojimo federacijos pirmininkas, seniai domisi žirgais. Tai man buvo netikėta ir labai gera naujiena – Vytautas, atėjęs į Arklio muziejaus tarybą, iškart įtraukė į šventės „Bėk bėk, žirgeli!“ programą sportines žirgų rungtis, pats ėmėsi jas komentuoti, sukvietė specialistus – jojimo varžybų organizatorius.

Matydavau, kad tarp visų rūpesčių kartais jis stabteli, veidas pasikeičia, skubiai traukia iš kišenės buteliuką su nitroglicerino tabletėm, įsimeta vieną po liežuviu, numoja ranka ir skuba tolyn...

V. Gabriūnas viskuo domėdavosi, visur prisidėdavo su savo iniciatyva. Tuo metu lankydamasis Anykščiuose ir vis matydamas, kaip nejuda iš vietos pradėta koplyčios restauracija, V. Gabriūnas pasisiūlė ką nors suprojektuoti ir nedelsiant statyti kaip muziejinių patalpų alternatyvą. Taip jo paskatinti nužiūrėjome seną klojimą už A. Vienuolio muziejinės sodybos – jį gi galima rekonstruoti į muziejaus fondų saugyklos patalpas! Supratome: objektas – neplaninis, todėl jei ir bus pinigų jam statyti – statybinių medžiagų niekas neskirs, jų reikės kažkur ieškoti.

Architektas suprojektavo originalios konstrukcijos pastatą vario skardos stogu – o iš kur gauti tokią stogo dangą? Su muziejaus direktore T. Mikeliūnaite, pasiėmę Anykščių vyno gamyklos produkcijos lagaminą, važinėjom po Vilniaus bazes, ieškodami tokios skardos – radom, bet tik 0,5 mm storio, perpus storesnė ir sunkesnė, taip pat ir perpus brangesnė, nei mums reikia. Ieškom nors cinkuotos skardos – nėra, mums siūlo tik rūdijančius geležinės skardos lakštus.

Jau buvom pasiryžę gaminti iš jos skardines čerpes ir jomis dengti pastato stogą – bet vienam Anykščių rajkoopsąjungos sandėly atsitiktinai pamačiau kažkokius aliuminio lydinio lakštus. Pasižiūrėjo į juos V. Gabriūnas – pritarė, tinka tokia danga. Bet kaip juos nupirkti? Rajkoopsąjunga prekes gali tik už grynuosius pinigus parduoti, o statybos pinigai – tik pervedami. Išeitį rado rajono valdžia: pervedė pinigus vienam rajono kolūkiui, tas išsiėmė grynais ir nupirko stogą muziejaus saugyklų pastatui...

Paskutinį kartą sutikau V. Gabriūną Vilniaus ligoninės koridoriuje. Jis guodėsi, kad niekas jo nebelanko, visai pamiršo – labai liūdnas buvo tas susitikimas. Tačiau dabar, kai aplink vis matau, kiek visur jo paliesta, kur prisidėta, – man jis vis dar gyvas.

Pasakoja Milda Telksnytė, žurnalistė, buvusi Arklio muziejaus tarybos narė:

Kartu su Vytautu Gabriūnu buvome Arklio muziejaus tarybos nariai. Prisimenu, kaip pareigingai jis atvažiuodavo iš Vilniaus į Anykščius į kiekvieną posėdį, kuriuos tarybos pirmininkas prof. Petras Vasinauskas visada labai užtęsdavo. Aš žiūrėdavau į V. Gabriūną ir galvodavau: „O juk jam dar į Vilnių reikės parvažiuoti...“

Man gaila, kad liko nerealizuotas nei V. Gabriūno suprojektuotas Arklio muziejaus pastatų komplekso variantas, nei vėliau gimusi požeminio muziejaus idėja. P. Vasinauskas visada buvo kategoriškas: Arklio muziejų jis visada įsivaizdavo tik kaip raudonų plytų mūro pastatų kompleksą.

Pasakoja Edmundas Laurinavičius, buvęs Arklio muziejaus vadovas:

Per devynerius metus, kai 1982-1991 m. vadovavau Arklio muziejui Niūronyse, pažinau Vytautą Gabriūną kaip linksmą, nepriekabų, „nemandrą“ – paprastą bendrauti, neišpuikusį architektą. Prisimenant Vytautą, man labai malonu būdavo klausytis, kaip jis komentuodavo jojimo varžybas Niūronyse per šventę „Bėk bėk, žirgeli!“.

Mano ir jo nuomonė apie Arklio muziejaus ateitį sutapdavo – kai valdžia dažniau tam priešinosi. Labai dažnai jis tiesiog imdavo ir vienas atvažiuodavo iš Vilniaus į Niūronis – pasižiūrėti, pasikalbėti. Jam labai rūpėjo, kad būtų pastatytas naujas Arklio muziejaus pastatų kompleksas, kurį buvo pats suprojektavęs. Deja – nepavyko. Neužteko net ir tą jo idėją aktyviai rėmusių aukšto rango ir įtakingų valdžios žmonių: melioracijos ir vandens ūkio ministro anykštėno Jono Veličkos, miškų ūkio ir miško pramonės ministro Vytauto Lukaševičiaus – užtarimo.

Man iki šiol gaila, kad to savo laiku nepadarėme, nors buvau gavęs net ir centrinės valdžios pritarimą Maskvoje. Bet pas mus Anykščių rajone tuo metu buvo svarbiau pastatyti kokią nors naują fermą ar sandėlį kolūkyje, o ne muziejinį kompleksą. Posėdžiuose idėjai pritardavo – o paskui man prie durų pasakydavo: „Tu ką, manai, kad mes statysim?..“ Nelemtas žemės ūkio prioritetas sužlugdė V. Gabriūno idėją – o kaip būtų dabar malonu, jei jo planai būtų buvę įgyvendinti.

Pasakoja Vytautas Pupeikis, buvęs Anykščių rajono partijos komiteto instruktorius:

Vytautas Gabriūnas buvo toks savas žmogus, kad kaskart sutikęs norėdavau jį apkabinti.

Išsaugojau jo eskizus, kuriuose Vytautas, draugiškai paprašytas, paruošė dainų švenčių dalyvių kolonoms rikiuoti. Paskui ne kartą jo paprašytas lydėdavau po Anykščius jo šeimą ar jo svečius, rengiau ekskursijas. Kai vieną kartą Anykščiuose sugedo Gabriūnų automobilis, kuriuo šeima buvo atvykusi iš Vilniaus, negalėdamas jo sutaisyti, sutariau, kad mašina bent bus saugiai palikta Anykščiuose – milicijos kieme, kur tuo metu buvo laikomi trys sarginiai šunys.

O V. Gabriūno sukurtas paminklas Jonui Biliūnui man kitaip įsiminė. Apie 1989 metus, kai skulptorius Jonas Žukas sukūrė kryžių, tokį patį, koks stovėjo Zakopanės kapinėse, tik skirtą pastatyti prie Jono Biliūno kapo ant Liudiškių kalvos, man su J. Žuku teko jį gabenti į skirtą vietą. O kaip privažiuoti iki kalvos viršaus? Pastatėm mašiną papėdėj, iškėlėm tą akmeninį kryžių ir dviese tempiam jį šlaitu aukštyn, prie kapo, vos kvapą atgaudami. Jonas man ir sako: „Čia tau, Vytautai, už nuodėmes taip...“

Pasakoja Violeta Juciuvienė, buvusi muziejininkė:

Kai V. Gabriūnas, atvažiavęs į Anykščius, užsukdavo į muziejų, mus, jame dirbusias merginas, vadindavo „vienuolytėmis“ – tik iš jo tokį žodį ir girdėjome.

Man teko būti prie Jono Biliūno kapo, kai 1989 m. ten buvo iškilmingai minimos rašytojo 110-osios gimimo metinės. Kartu su kitomis dainininkėmis dainavome ten Anykščių sutartines. Tada V. Gabriūnas su tokiu džiaugsmu, man girdint, prasitarė: „O Jono Biliūno kapas taigi buvo pašventintas – valdžia šito net ir nežinojo!“ Taip jis priminė faktą, kad projektuodamas antkapio aukštį tyčia tiksliai sulygino jį su Anykščių bažnyčios bokštų kryžiais...

Pasakoja Antanas Vingrys, anykštėnas mokytojas:

Man neteko pažinti Vytauto Gabriūno ar su juo bendrauti, bet šio žmogaus įtaka Anykščiams man atrodo labai reikšminga ir brangi.

Aš puikiai prisimenu, kaip nešėme Jono Biliūno palaikus iš Dainuvos slėnio į palaidojimo vietą ant Liudiškių kalvos, pamenu, kaip buvo tašomi akmenys ten stovinčiam antkapiniam paminklui. V. Gabriūno darbai suteikė Anykščiams grožio, daug kas mums pavydi, kad juos turime, ir pripažįsta, kad tie kūriniai veikia anykštėnų nuotaiką! Man atrodo, kad net ir mūsų mokiniai, juos matydami, kultūringesni auga.

Užrašė Tautvydas Kontrimavičius