Jonas ŽUKAS
  Kitos pavardės, slapyvardžiai: Malakauskas
Gimimo data: 1940-09-23
Gimimo vietovė: Kaunas

Trumpai:
Dailininkas metalo skulptorius, medalininkas, muzikas altininkas

2019-11-21   |   Spausdinti

Gimimo data nustatyta pagal Subačiaus (Kupiškio r.) parapijos krikšto metrikų archyvo duomenis. Nuo Antrojo pasaulinio karo iki šiol asmens dokumentuose rašoma klaidinga gimimo data – 1941 m. gruodžio 20 d.

Tėvai: Jonas Malakauskas-Žukas (1888–1959) – karo gydytojas, vaistininkas, tremtinys, ir Pranciška Seneckytė-Malakauskienė (1906–1999) – pedagogė. Augo penkių vaikų šeimoje su trim broliais ir seserimi, buvo jauniausias.

Tėvams slapstantis nuo tremties ir keičiant asmens dokumentus bei pavardes, augo daugiau kaip 20 įvairių Lietuvos vietų, ilgiausiai 1947–1953 m. – Jurbarko rajone. Iki 1953 m. jokios mokyklos nelankė, mokėsi namuose savarankiškai. 1953 m. įstojęs į antrąją klasę, 1953–1959 m. baigė septynias klases Kauno Komjaunimo vidurinėje mokykloje (dabar – Kauno "Aušros" gimnazija). 1959–1963 m. toliau mokėsi Kauno Juozo Gruodžio muzikos technikume groti altu.

Mokydamasis J. Žukas 1960–1963 m. griežė altu Kauno muzikinio teatro orkestre.

1963–1972 m. jis gyveno, mokėsi ir dirbo Vilniuje. 1963–1968 m. studijavo Lietuvos konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), įgijo orkestro artisto išsilavinimą. Studijuodamas ir baigęs studijas 1963–1972 m. J. Žukas griežė altu Lietuvos filharmonijos simfoniniame orkestre, koncertavo ir su kameriniais kolektyvais.

Studijuodamas muziką ir grodamas orkestre, J. Žukas nuolat lankė Vilniuje rengiamas meno parodas, ypač domėjosi kūriniais iš metalo. Nuo 1965 m. jis savarankiškai praktikavosi juvelyrikos srityje, įvaldė kalinėjimo, liejimo, filigrano, granuliacijos technologijas, nuo 1967 m. su savo metalo kūriniais pradėjo dalyvauti dailės parodose.

Nuo 1972 m. iki gyvenimo pabaigos J. Žukas gyveno ir kūrė Mikieriuose (Anykščių r.).

1972–1977 m. jis dirbo dailininku apipavidalintoju pagal individualias sutartis, vertėsi iš žemės ūkio veiklos pajamų. Šiuo laikotarpiu jis buvo sovietinio saugumo pareigūnų stebimas kaip netipiško gyvenimo būdo menininkas.

1977–1980 m. jis įrengė meninio apipavidalinimo dirbtuves naujuose Anykščių kultūros rūmuose ir ten dirbo dailininku apipavidalintoju, vadovavo dirbtuvių kolektyvui. 1980–1982 m. J. Žukas dirbo Kupiškio kultūros namų dailininku apipavidalintoju jo veiklai įrengtose dirbtuvėse Šimonyse (Kupiškio r.).

Siekdamas įgyti menininko išsilavinimą, 1981–1982 m. J. Žukas neakivaizdžiai studijavo dizainą ir apipavidalinimą Maskvos (Rusija) Meno institute. Bičiulio skulptoriaus Kazimiero Karaliaus paragintas, studijas metė, kad neprarastų savitos kūrybinės manieros. 

1982–1990 m. J. Žukas vėl dirbo dailininku apipavidalintoju pagal autorines sutartis, nuo 1990 m. buvo laisvas menininkas, dirbantis su metalu.

1979 m. jis susidomėjo menine galvanoplastika ir per keliolika metų sukūrė naują metalų apdirbimo technologiją, sujungdamas liejimą su galvanoplastika. J. Žuko sukurta medalių gamybos technologija pasižymi precizišku vaizdo tikslumu, prilygstančiu graviruotiems atspaudams, ir tinka unikalių bei serijinių medalių gamybai, naudojant sidabrą, nikelį, varį, bronzą.

Nuo 1991 m. jis buvo Lietuvos dailininkų sąjungos medalininkų sekcijos narys, savo medalius eksponavo parodose, dalyvavo bienalėse ir trienalėse. Taikydamas savo unikalią technologiją, J. Žukas gamino ir kitų dailininkų sukurtus medalius, skulptūrėles.

Jis sukūrė antkapinių paminklų (Gerdvilui Dovydaičiui Vilniaus Saulės kapinėse, kunigui Gediminui Ignui Blynui Kupreliškio (Biržų r.) kapinėse, Auksei Žukienei Šilagalių kapinėse ir kitų), panaudodamas akmenį ir metalą.

Lietuvos Atgimimo metais įsitraukęs į tautinės ir patriotinės simbolikos meninį įprasminimą, 1988 m. J. Žukas pirmasis iš Lietuvos metalo dailininkų sukūrė medalį "Aš tau giesmę nešu ištvermės ir vilties", kuriame pavaizdavo pagrindinius sovietinėje Lietuvoje uždraustus simbolius: Vytį, Gedimino stulpus ir V. Kudirkos "Tautiškos giesmės" eilutes "Tegul meilė Lietuvos dega mūsų širdyse".

Svarbiausi J. Žuko kūriniai:

1987 m. – Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejaus medalis (du variantai).

1988 m. – paminklas Konstantinui Sirvydui Sirvyduose (Anykščių r.) (ąžuolas, varis, akmenų mūro postamentas, sunykęs), medaliai "Aš tau giesmę nešu ištvermės ir vilties", "Minint Marijos 2000-ąjį gimtadienį".

1989 m. – iš Zakopanės atvežto antkapinio rašytojo Jono Biliūno paminklo kryžiaus atkūrimas, memorialinis akmuo Petrui Biržiui – Pupų Dėdei Liudiškiuose (Anykščių r.).

1990 m. – XIII Lietuvių tautinės dainų šventės atminimo medalis.

1991 m. – medaliai "Vilnius", "Sausio 13-oji".

1993 m. – medalis "Popiežius Jonas Paulius II".

1998 m. – plaketė "Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia".

1999 m. – dvipusis jubiliejinis 120 mm skersmens medalis "Anykščiai" su 1792 m. miesto herbu.

2000 m. – dviejų 110 mm ir 70 mm skersmens medalių komplektas "Utenos apskritis", medalis "Utena", dvipusis 90 mm skersmens medalis "Provizorius Jonas Malakauskas-Žukas".

2001 m. – 115 mm skersmens "Daimlerchrysler Stuttgart" medalis.

2002 m. – "Daisotros" medalis.

2004 m. – medalis "Šokantis vikingas".

2005 m. – 45 mm skersmens "Daisotros" medalis.

2006 m. – 45 mm skersmens medaliai "Anykščiai", "Alytus", "Jonava", "Kupiškis" su miestų herbais.

2007 m. – 65 mm skersmens Pasaulio anykštėnų bendrijos medalis, atkurtieji Panevėžio vyskupijos kanauninkų ženklai.

2009 m. – atkurtasis paminklas K. Sirvydui Dabužių (Anykščių r.) bažnyčios šventoriuje (akmuo, varis).

2014 m. – medalis su Andrioniškio seniūnijos herbu.

2017 m. – Vasario 16-osios Akto signataro Prano Dovydaičio atminimo medalis.

2018 m. – medalis "Vytautas Landsbergis", meninio memorialinio ženklo fotometraštininkui Izidoriui Girčiui atminti prie Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos projektas.

J. Žukas tapo VI Baltijos medalių trienalės prizininku (Vilnius, 2004 m.).

Pasaulio anykštėnų bendrija ir Anykščių menų centras išleido biografinį albumą "Metalo skulptorius Jonas Žukas" (sudarytojai J. Žukas, Rita Babelienė ir Jolita Karalienė, 2017 m.).

Laisvalaikiu mėgo tvarkyti ir įrenginėti namus, auginti šunis.

Buvo vedęs 1966 m. Vilniuje, žmona Auksė Dovydaitytė-Žukienė (1948–2012) – Vasario 16-osios Akto signataro Prano Dovydaičio anūkė, menotyrininkė, bibliotekininkė. Liko našlys. Sūnūs: Jonas Žukas (g. 1968 m.) – inžinierius, verslininkas, vadovas, Tomas Žukas (g. 1975 m.) – verslininkas.

Mirė 2019 m. lapkričio 18 d. Mikieriuose (Anykščių r.). Palaidotas Šilagalių kapinėse.