Zenonas GAILIUŠIS
  Gimimo data: 1924-01-01
Gimimo vietovė: Beržytės vs. (Anykščių r.)

Trumpai:
Gydytojas chirurgas, tremtinys, visuomenininkas

2021-03-12   |   Spausdinti

Tėvai: Jonas Gailiušis (1882–1958) ir Ona Gailiušienė (1895–1973) – žemdirbiai, 1945–1956 m. tremtiniai Permės srityje ir Krasnojarsko krašte. Broliai ir sesuo: Vytautas Gailiušis (1921–?) – laisvės gynėjas, 1947–1964 m. politinis kalinys, Alfonsas Gailiušis (g. 1928 m.) ir Janina Gailiušytė-Gustienė (g. 1930 m.) – tremtinė ir politinė kalinė.

Mokėsi Troškūnų pradžios mokykloje, iki 1942 m. toliau tęsė mokslą Panevėžio berniukų gimnazijoje. Vengdamas okupacinės vokiečių valdžios mobilizacijos, baigiamojoje klasėje gimnaziją paliko ir persikėlė į Vilnių, 1942–1943 m. buvo Vilniaus pedagoginio instituto Gamtos ir chemijos fakulteto laisvasis klausytojas. 1943 m. okupacinei valdžiai uždarius aukštąją mokyklą, grįžo į Panevėžį ir 1943–1944 m. mokėsi suaugusiųjų bendrojo lavinimo komerciniame institute,. atidarytame prie Panevėžio berniukų gimnazijos.

1944 m. vasario 16 d. gavęs laikiną gimnazijos baigimo atestatą, Z. Gailiušis įstojo savanoriu į generolo Povilo Plechavičiaus Vietinę rinktinę, pradėjo mokytis Marijampolės karo mokykloje. Vokiečiams 1944 m. gegužės viduryje išardžius rinktinę, jis pabėgo ir slapstėsi kartu su Troškūnų būrio partizanais, kuriuos subūrė Antanas Švilpa.

1944 m. vasarą A. Švilpai su dalimi partizanų pasitraukus į Vakarus, Z. Gailiušis pasiliko pogrindyje ir tęsė Antano Slučkos-Šarūno organizuojamą kovą.

Palaikydamas ryšius su laisvės gynėjais, 1944 m. rudenį jis toliau studijavo Vilniaus pedagoginiame institute gamtos mokslus. Vengdamas mobilizacijos į sovietinę kariuomenę, studijas jis turėjo palikti ir 1944–1945 m. dirbo Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje, talkindamas vargonininkui.

1945–1948 m., Mykolo Marcinkevičiaus užtartas, Z. Gailiušis nuo antrojo kurso studijavo Vilniaus universiteto Medicinos fakultete, buvo studentų mokslinės draugijos pirmininkas. Studijų nebaigė, nes po ketvirtojo kurso 1948 m. gegužę kaip nepatikimas sovietinei santvarkai asmuo 1948 m. gegužės 20 d. buvo suimtas, tardomas dėl partizano brolio Vytauto Gailiušio veiklos, paskui 1948 m. gegužės 22 d. ištremtas į Krasnojarsko kraštą (Sibiras, Rusija).

1948 m. Z. Gailiušis gyveno Chabaidake (Partizanskojės rajonas), 1948–1949 m. dirbo Bolšoj Širo gyvenvietėje medicinos felčeriu, 1949–1956 m. buvo Solnečnoje Taloje kaimo ambulatorijos felčeris.

1956–1958 m. jis tęsė ir baigė studijas Krasnojarsko medicinos institute, įgijo gydytojo išsilavinimą.

1958 m. pusmetį Z. Gailiušis praktikavosi Krasnojarsko krašto ligoninėje, paskui 1958–1959 m. gyveno Partizanskojėje (Krasnojarsko sritis) ir dirbo šio miesto ligoninėje gydytoju chirurgu, buvo chirurgijos skyriaus vedėjas.

Paleistas iš tremties 1959 m. birželio 23 d., tą pačią vasarą jis su šeima grįžo į Lietuvą, apsistojo Švenčionėliuose (Švenčionių r.), 1959–1962 m. dirbo miesto ligoninėje gydytoju. Lietuvoje jam buvo suteiktas medicinos tarnybos kapitono karinis laipsnis.

Nuo 1963 m. iki gyvenimo pabaigos Z. Gailiušis buvo įsikūręs Panevėžyje. Nuo 1963 m. jis dirbo Panevėžio respublikinėje ligoninėje gydytoju chirurgu koloproktologu, kol apie 2000 m. išėjo į pensiją.

Z. Gailiušis buvo proktolologijos kaip savarankiškos chirurgijos srities pradininkas Panevežyje. Susidomėjęs proktologija, 1966 m. jis specializavosi Semaškos centrinėje klinikinėje ligoninėje Maskvoje (Rusija), o 1981 ir 1985 m. – Rusijos Federacijos proktologijos institute Maskvoje.

1966 m. Z. Gailiušis Panevėžyje atliko pirmąsias 33 proktologines operacijas: dėl pilonidalinių fistulių, hemorojaus, pararektinių fistulių, išangės įplyšos, tiesiosios žarnos polipų, tiesiosios žarnos traumos, tiesiosios žarnos iškritimo bei dirbtinės išangės suformavimo. 1966 m. operuodamas pararektinę fistulę kolegai gydytojui, Z. Gailiušis pirmą kartą Lietuvoje pritaikė ligatūrinį gydymo metodą, o nuo 1981 m. pradėjo taikyti Milligano ir Moragno metodiką, operuodamas hemorojų. 1981 m. Z. Gailiušio iniciatyva Panevėžyje buvo įrengtas proktologijos kabinetas, išugdyti keli jaunesnės kartos gydytojai proktologai.

Jis buvo Lietuvos koloproktologų draugijos narys, rengė Panevėžyje 3-ąjį šios draugijos suvažiavimą (1999 m.).

Lietuvos Atgimimo metais Z. Gailiušis aktyviai dalyvavo visuomeninėje ir politinėje veikloje, nuo 1988 m. buvo "Tremtinio" klubo Panevėžio skyriaus narys, šio klubo atstovas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Panevėžio taryboje. Jo iniciatyva buvo pradėtas Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčios grąžinimo tikintiesiems procesas.

Nuo 1998 m. jis buvo Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos narys, nuo 1998 m. – Lietuvos vietinės rinktinės karių savanorių sąjungos Panevėžio skyriaus valdybos narys, pirmininko pavaduotojas, paskui iki gyvenimo pabaigos – šio skyriaus pirmininkas, dimisijos kapitonas. Jis taip pat buvo Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Panevėžio skyriaus narys, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Panevėžio skyriaus tarybos narys.

Z. Gailiušis buvo pripažintas labiausiai sveikatos srityje nusipelniusiu panevėžiečiu (1997 m.), Nacionalinių vertybių konkurse nominuotas kategorijoje "Žmogus-amžininkas" (2010 m.). Jis apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu (1999 m.), Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (2000 m.), Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos III laipsnio žymeniu "Už nuopelnus Lietuvai", Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos medaliu "Buvome, esame, būsime" (2005 m.), Lietuvos vietinės rinktinės Garbės kryžiumi (2007 m.).

Laisvalaikiu dainavo tremtinių vokaliniame kolektyve.

Vedė 1948 m. tremtyje, žmona Irena Petrulytė-Gailiušienė (1924–2010) iš Kupiškio – medikė. Liko našlys. Dukterys Audronė Marija Gailiušytė-Janulienė (g. 1950 m.) – gydytoja pediatrė ir Laisvūnė Gailiušytė-Petrauskienė (g. 1960 m.) – medikė. Anūkai: Beatričė Janulytė-El, Marius Janulis (g. 1980 m.) – krepšininkas, Lina Petrauskaitė (g. 1992 m.).

Mirė 2013 m. vasario 27 d. Panevėžyje. Palaidotas Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse šeimos kape. Kapą ženklina stilizuotas stogastulpis ir raudono akmens paminklas-stela su iškaltais įrašais: "Petras / Petrulis / 1897–1970 / Pranciška / Petrulienė / 1898–1988" ir "Irena / Gailiušienė / 1924–2010 / Zenonas / Gailiušis / 1924–2013".