Steponas Bronius VAITKEVIČIUS
  Gimimo data: 1922-09-09
Gimimo vietovė: Desiuškių k. (Anykščių r.) »

Trumpai:
Ekonomistas buhalteris, visuomenininkas

2022-12-07   |   Spausdinti

Tėvai: Pranciškus Vaitkevičius (1898–?) – tarnautojas ir Rozalija Pipiraitė-Vaitkevičienė (1897–?) – valstietė žemdirbė. Augo penkių vaikų šeimoje su dviem broliais ir dviem seserimis, buvo vyriausias. Broliai: Vytautas Kostas Vaitkevičius (1927 – po 1990), Valentinas Juozas Vaitkevičius (1934 – po 1990), seserys: Juzefa Vaitkevičiūtė-Navickienė (1924 – po 1990), Vanda Enrika Vaitkevičiūtė-? (1932 – iki 1990).

1922 m. rugsėjo 17 d. Anykščių bažnyčioje jį pakrikštijo vikaras Jonas Steponaitis, krikštatėviais buvo Povilas Gražys ir jo žmona Ona Gražienė.

1936 m. baigė Anykščių progimnaziją, 1936–1942 m. – Utenos gimnaziją. 1942 m. baigė mokytojų kursus Ignalinoje.

1942–1943 m. S. Vaitkevičius dirbo pradinėje mokykloje Švenčionėliuose, 1943–1944 m. buvo Vaišviliškių (Anykščių r.) pradžios mokyklos mokytojas.

1944 m. vasarą jis pasitraukė į Vakarus, kur buvo paimtas darbams į vokiečių kariuomenę, dirbo kariniuose aerodromuose. Pasibaigus karui, 1945–1947 m. jis gyveno lietuvių pabėgėlių stovykloje Liubeke (Vokietija), ten suorganizavo mokyklą lietuvių vaikams, pats dėstė lietuvių kalbą ir matematiką, subūrė apie 70 skautų draugovę.

1947 m. balandį S. Vaitkevičius persikėlė į Didžiąją Britaniją, 1947–1948 m. gyveno ir dirbo Market Harbore (Market Harborough, Rytų Anglija). 1948 m. jis įsikūrė ir iki gyvenimo pabaigos liko Piterbore (Peterborough, Kembridžo grafystė, Rytų Anglija). Senatvėje už nuopelnus šio miesto lietuvių bendruomenei jis buvo tituluojamas Piterboro lietuvių patriarchu.

Siekdamas leidimo gyventi Didžiojoje Britanijoje, S. Vaitkevičius įsipareigojo 5 metus dirbti tik fizinį darbą. Jis dirbo plytinėje darbininku ir tuo pačiu metu mokėsi anglų kalbos bei buhalterijos. Įgijęs išsilavinimą, vėliau jis dirbo trijose stambiose statybų kompanijose buhalteriu, kol išėjo į pensiją.

S. Vaitkevičius buvo aktyvus skautas-Vytis. Jis buvo vyresnysis skautininkas, 24 metus vadovavo Piterboro anglų Romos katalikų skautams, 9 metus buvo Lietuvos skautų sąjungos Europos rajono (Anglija, Škotija ir Vokietija) skautų vadas. Jis buvo skautų Europos rajono laikraščio "Budėkime" administratorius ir bendradarbis. Jo rašinius publikavo ir spaudos leidiniai "Europos lietuvis", "Tėviškės žiburiai", "Skautų aidas".

Jis taip pat buvo Didžiosios Britanijos Lietuvių katalikų bendrijos valdybos narys, šios bendrijos pirmininkas, bendrijos centro "Židinys" patikėtinis, Notingemo (Nottingham) Aušros Vartų Marijos draugovės draugovininkas.

S. Vaitkevičius buvo anglų vyrų katalikų organizacijos "Šv. Kolumbo riteriai" ("Knights of St. Columbus") narys ir valdybos narys (nuo 1979 m.), šios organizacijos jaunimo vadas, administracijos ir finansų vadovas. Jis finansiškai rėmė lietuvišką leidybą, religinius ir tautiškus sumanymus.

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, 1990 m. jis pirmą kartą lankėsi gimtinėje, savo įspūdžius iš Lietuvos vėliau paskelbė Pasaulio lietuvių žurnale "Šaltinis".

S. Vaitkevičius apdovanotas Lietuvos skautų sąjungos ordinu "Už nuopelnus" ir "Lelijos ordinu", "Šv. Kolumbo riterių" Sidabrinio jubiliejaus medaliu už darbą katalikiškoje veikloje (2010 m.). Jam buvo skirtas Piterboro miesto mero Miesto Piliečio apdovanojimas kategorijoje už viso gyvenimo nuopelnus – Neribotų pasiekimų diplomas (2015 m.), jis apdovanotas Lietuvos diplomatijos žvaigžde (2017 m.).

Laisvalaikiu keliaudavo, mėgo fotografuoti.

Susituokė 1948 m. spalio 13 d. Piterbore (Rytų Anglija, Didžioji Britanija), žmona Olga Vaitkevičienė iš Ternopolio (Ukraina). Vaikai: Rimantas Vaitkevičius, Danutė Vaitkevičiūtė ir Marytė Vaitkevičiūtė.

Mirė 2017 m. birželio 30 d. Piterbore (Peterborough, Rytų Anglija, Didžioji Britanija).