Antanas KITKEVIČIUS
  Kitos pavardės, slapyvardžiai: Kikutis, Kitkiewicz
Gimimo data: 1804-00-00
Gimimo vietovė: Anciūnų k. (Šešuolių parapija, Širvintų r.)

Trumpai:
Kunigas teologas, bažnyčios statytojas, vertėjas, kalbininkas, teologijos pedagogas, švietėjas

2022-07-28   |   Spausdinti

Tėvas Vaitiekus Kikutis-Kitkevičius – smulkusis dvarininkas, bajoras.

1817–1825 m. mokėsi Troškūnų (Anykščių r.) vienuolyno kolegijoje. 1825–1827 m. baigė Vilniaus vyskupijos kunigų seminarijos kursą. 1827–1830 m. toliau studijavo Vyriausiojoje seminarijoje prie Vilniaus universiteto teologiją, filosofiją ir pedagogiką.

1830 m. birželį A. Kitkevičius buvo įšventintas kunigu.

1830–1831 m. A. Kitkevičius tarnavo vikaru Beniakonyse (dabar – Gardino sritis, Baltarusija), 1831–1832 m. – Maišiagaloje (Vilniaus r.), 1832–1833 m. buvo Šešuolių (Ukmergės r.) parapijos vikaras. 1833–1839 m. jis buvo Svisločiaus (dabar – Gardino sritis, Baltarusija) gimnazijos tikybos mokytojas ir kapelionas. Dirbdamas Svisločiuje, jis pagarsėjo tuo, kad viešai kritikavo carinės Rusijos valdžią dėl graikų katalikų sujungimo su stačiatikiais.

1839–1842 m. A. Kitkevičius dėstė Vilniaus dvasinėje akademijoje Šventąjį Raštą, buvo profesorius adjunktas (profesoriaus padėjėjas). Dėl politinio nepatikimumo carinės administracijos jis buvo stebimas ir sekamas. 1842 m. šią akademiją perkėlus į Sankt Peterburgą (Rusija), jis liko Vilniuje ir buvo paskirtas Vilniaus kunigų seminarijos rektoriumi, šias pareigas ėjo 1842–1851 m. Nuo 1843 m. jis buvo teologijos daktaras. 1844–1855 m. jis parengė Vilniaus vyskupijos rubricėles.

Gyvendamas Vilniuje, jis talkino studijų draugui Motiejui Valančiui, leidusiam savo knygas Vilniaus spaustuvėse.

Pašlijus sveikatai, A. Kitkevičius pasitraukė iš pareigų seminarijoje ir 1851–1857 m., iki gyvenimo pabaigos, tarnavo Nemenčinės (Vilniaus r.) Šv. arkangelo Mykolo parapijos klebonu. Jis tęsė 1848 m. pradėtą naujos mūrinės Nemenčinės bažnyčios statybą ir 1855 m. ją baigė.

A. Kitkevičius buvo pirmasis vertėjas, kuris išvertė į lietuvių kalbą brevijoriaus giesmes. Jis išvertė iš lotynų kalbos į lenkų kalbą 181 bažnytinę giesmę ir himną, dar 16 giesmių – į lietuvių kalbą ("Jau saulės žiburį", "Sveika, žvaigždė šviesi" ir kt.), savo vertime parodydamas puikias rytų aukštaičių tarmės žinias. Jo sudarytas giesmynas "Hymny Ojcow Swiętych" (lenkų kalba, "Šventųjų Tėvų himnai") buvo išleistas 1848 m. Už šią knygą gautą pelną vertėjas atidavė Nemenčinės bažnyčiai statyti.

Šio leidinio prakalboje "Apie lietuviškąjį vertimą ir truputį apie šią kalbą", parašytoje lenkiškai, A. Kitkevičius gyrė lietuvių kalbą, pabrėždamas jos senoviškumą ir žodžių turtingumą, lygindamas ją su hebrajų kalba, peikė mėgėjus skolintis žodžius iš lenkų kalbos.

Jis išvertė į lenkų kalbą Antano Strazdo giesmę "Pulkim ant kelių" ir išpopuliarino ją tose bažnyčiose, kuriose pamaldos buvo laikomos lenkiškai, išleido knygą "Chrystus, Syn Božy, Krol swiata" ("Kristus, Dievo Sūnus, pasaulio Karalius", lenkų kalba, 1851 m.).

Mirė 1857 m. birželio 6 d. Nemenčinėje (Vilniaus r.). Ten ir palaidotas.

A. Kitkevičiaus gyvenimą ir veiklą pristatė Juozas Lebionka straipsnyje "Pirmasis širvintiškių profesorius Antanas Kitkevičius", publikuotame "Lietuvos valsčių" serijos monografijoje "Širvintos" (2000 m.).