Jonas GRAŽYS
  Gimimo data: 1921-02-03
Gimimo vietovė: Kiaušų k. (Anykščių r.) »

Trumpai:
Mokslininkas inžinierius hidrotechnikas

2022-03-24   |   Spausdinti

Tėvai: Jonas Gražys (1873–1957) iš Mičionių ir Julija Petronytė-Gražienė (1893–1984) – žemdirbiai ūkininkai. Augo gausioje 7 vaikų šeimoje, broliai ir seserys: Povilas Gražys (1914–1971) – medikas, Ona Gražytė-Kryžanauskienė (1916–2004) – mokytoja, pedagogo Antano Kryžanausko žmona, Alfonsas Gražys (1923–1992) – kunigas, kraštotyrininkas, Julijona Gražytė-Juodelienė (1924–1990) – žemdirbė, Antanas Gražys (1927–2004) – muzikantas vargonininkas, Elena Gražytė-? (1928–?) – ekonomistė. Dar trys šios šeimos vaikai mirė maži: Pranciškus Gražys (1912–1916), Zofija Gražytė (1918–1918) – trijų mėnesių ir Juozapas Gražys (1920–1920) – kūdikystėje.

Mokėsi Elmiškio (Anykščių r.) ir Anykščių pradžios mokyklose. Vaikystėje ir jaunystėje sportavo, rašė eilėraščius. 1936–1939 m. mokėsi Kėdainių kultūrtechnikos mokykloje, įgijo kultūrtechniko specialybę.

1946–1951 m. J. Gražys studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijoje, įgijo inžinieriaus hidrotechniko išsilavinimą.

Studijuodamas jis pradėjo dirbti Lietuvos melioracijos, nuo 1956 m. – Hidrotechnikos ir melioracijos mokslinio tyrimo institute vyresniuoju laborantu. Po studijų šiame institute jis dirbo toliau, 1951–1953 m. buvo Hidromelioracijos sektoriaus jaunesnysis mokslinis bendradarbis, 1953–1965 m. – vyresnysis mokslinis bendradarbis.

1951–1960 m. jis tyrinėjo Nemuno žemupio pievų regioną ir suformavo naujus vandens reguliavimo principus. Jo tyrimų rezultatai ir paruoštos rekomendacijos paskatino efektyviai naudoti polderių sistemas, išplėtė jų statybas.

1959 m. jis paruošė ir apsigynė kandidatinę disertaciją "Vandens režimo reguliavimo principai Nemuno žemupio pievose", buvo žemės ūkio mokslų kandidatas.

1960–1965 m. jis tyrinėjo ir propagavo "mažąją melioraciją" – paviršinį laukų sausinimą ir drėkinimą. Jis rengė praktinius seminarus ir asmeniniu pavyzdžiu mokė visos Lietuvos melioratorius ir žemdirbius.

1965–1978 m., iki gyvenimo pabaigos, J. Gražys dirbo Lietuvos hidrotechnikos ir melioracijos mokslinio tyrimo instituto Žemės ūkio drėkinimo ir vandens aprūpinimo skyriaus vedėju, buvo vyresnysis mokslinis bendradarbis.

1965–1978 m. jo mokslinių tyrimų sritis buvo nutekamųjų vandenų panaudojimas žemės ūkio naudmenoms drėkinti. Jo iniciatyva buvo įrengti pirmieji tokio drėkinimo eksperimentiniai laukai Šventoniškio kaime (Kėdainių r.) šalia Kėdainių vandens valymo įrenginių. Šioje mokslinių tyrimų bazėje ir jam vadovaujant savo mokslinius darbus atliko ir disertacijas apsigynė 6 mokslininkai hidrotechnikai.

J. Gražys parengė ir paskelbė periodikoje per 100 mokslinių publikacijų, paruošė apie 20 metodinių dokumentų melioracijos sistemų projektavimo, statybos ir eksploatavimo klausimais. Jis išleido brošiūrą "Paviršinis laukų sausinimas" (1963 m.).

Dirbdamas mokslinį darbą, J. Gražys daug laiko skyrė visuomeninei veiklai, buvo įvairių visuomeninių organizacijų narys ir lyderis, Mokslinės-techninės draugijos vietos komiteto pirmininkas, Drėkinimo probleminės tarybos pirmininkas. Jis dainavo instituto vyrų chore, buvo skaitovas.

J. Gražys buvo apdovanotas Lietuvos SSR Aukščiausiosios tarybos garbės raštu (1965 m.), jam buvo suteiktas Lietuvos SSR melioratoriaus žymūno garbės vardas.

Vedė apie 1953 m., žmona Apolonija Gražienė – gydytoja. Užaugino sūnų.

Mirė 1978 m. sausio 14 d. Kaune.