Pranas GIPIŠKIS
  Gimimo data: 1893-08-25
Gimimo vietovė: Užpaliai (Utenos r.)

Trumpai:
Pedagogas biologas, vadovas, vertėjas, kraštotyrininkas, visuomenininkas

2016-10-24   |   Spausdinti

1903–1910 m. mokėsi Užpalių pradžios mokykloje, 1914 m. baigė Utenos miesto mokyklą. Mokydamas prisijungė prie scenos mėgėjų būrelio, dalyvavo 1914 m. lietuviškos spaudos atgavimo dešimtmečio minėjime, su kitais giedojo tautinį himną. 1914–1915 m. mokėsi Kauno kunigų seminarijoje.

Baigęs pirmąjį studijų kursą, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir Kaune uždarius seminariją, P. Gipiškis paliko studijas, grįžo į Užpalius ir pradėjo dirbti pradžios mokyklos mokytoju. 1919–1921 m. jis lankė mokytojų kursus, juos baigęs toliau dirbo kaip diplomuotas specialistas. 1921 m. gavęs Švietimo ministerijos leidimą, jis įsteigė Užpalių privatinę vidurinę mokyklą ir 1921–1924 m. buvo pirmasis šios priaugančios mokyklos vedėjas.

Jis vadovavo Užpalių mokiniams, kurie 1915–1924 m. surinko ir užrašė apie 1,5 tūkst. tautosakos tekstų. P. Gipiškis išsaugojo šiuos tekstus ir 1934 m. juos pateikė Tautosakos komisijai, jie saugomi Lietuvos tautosakos rankraštyne kaip vertingas Utenos krašto tautosakos šaltinis.

Nuo 1921 m. lapkričio 29 d. jis priklausė Lietuvos šaulių sąjungai.

1924 m. išleidęs Užpalių vidurinės mokyklos mokinių I laidą, P. Gipiškis pasitraukė iš pedagoginio darbo ir išvažiavo į Kauną toliau mokytis. 1924–1929 m. jis studijavo Vytauto Didžiojo universitete fizikos, chemijos, geografijos ir biologijos mokslus, įgijo biologo pedagoginį išsilavinimą. Studijuodamas nuo 1927 m. rudens jis dirbo Kauno 2-osios vidurinės mokyklos mokytoju.

1929–1931 m. P. Gipiškis dirbo Telšių gimnazijoje gamtos mokytoju, 1929–1930 m. buvo ir Telšių mokytojų seminarijos dėstytojas, kol ši seminarija buvo perkelta į Plungę.

1931–1934 m. jis buvo Raseinių gimnazijos direktorius. Raseiniuose jis aktyviai būrė tautininkus ir jaunalietuvius, priešindamasis ateitininkų ir pavasarininkų veiklai, ją varžydamas, palaikė griežtą tvarką gimnazijoje ir konfliktavo su kapelionu bei kai kuriais pedagogais. 1933 m. Raseiniuose jis buvo išrinktas skautams remti draugijos pirmininku. Dėl įtampos gimnazijoje jis pasiprašė atleidžiamas iš jos vadovo pareigų.

1934–1940 m. P. Gipiškis gyveno Zarasuose ir dirbo Zarasų aukštesniosios prekybos mokyklos, nuo 1937 m. – valstybinės gimnazijos direktoriumi, kol pirmosios sovietinės okupacijos pradžioje iš šių pareigų buvo atleistas. Jo rūpesčiu nuo 1935 m. šiai mokyklai buvo suteiktas Kazimiero Būgos vardas, joje atsirado literatų, muzikų, sportininkų ir šachmatininkų būreliai, gimnazijoje mokėsi 150–200 mokinių.

Lietuvos skautų sąjungos vadovybei Zarasuose 1936 m. įsteigus šios apskrities skautų tuntą, P. Gipiškis buvo vienas iš jo organizatorių, nuo 1936 m. – paskautininkis, 1938–1940 m. – tuntininkas, vadovavo trims skautų draugovėms ir jūros skautams. Jis aktyviai įsitraukė į Zarasų šaulių skyriaus veiklą, 1936 m. buvo išrinktas Zarasų XXI šaulių rinktinės tarybos nariu ir susikūrusio šaulių Garbės teismo nariu. 1936 m. rudenį pradėjus statyti Zarasų Šaulių namus, jis buvo statybos komisijos narys.

1935 m. Lietuvos J. Basanavičiaus vardo mokytojų sąjungai įsteigus Zarasuose komitetą, P. Gipiškis buvo paskirtas jo pirmininku. Jis važinėjo į mažesnių miestelių mokytojų susirinkimus, skaitė paskaitas pedagogikos ir mokinių patriotizmo ugdymo klausimais. Švietimo ministerijos pavedimu P. Gipiškis organizavo Zarasuose vasarnamio mokytojams statybą, o pastačius vilą joje rengė kursus mokytojams.

P. Gipiškis buvo tautininkas, 1936 m. nuo metų pradžios iki pabaigos redagavo Zarasuose Tautininkų sąjungos perimtą ir toliau leistą savaitraštį "Zarasų kraštas", jo dėka laikraštis tapo gyvesnis, įdomesnis, pasidarė taisyklingesnė jo kalba. Gyvendamas Zarasuose, jis parengė ir išleido Zarasų turizmo draugijos knygą "Zarasų kraštas" (1936 m.) – pirmąjį ir vienintelį Nepriklausomoje Lietuvoje informacinį leidinį apie Zarasus, išvertė ir išleido Aleksandro Kruberio "Antropogeografiją" (1937 m.).

Kaip aktyvus tautininkas 1936 m. vasarą jis buvo vienas iš penkių Zarasų apskrities kandidatų 4-ojoje (Ukmergės, Utenos ir Zarasų) rinkimų apygardoje į IV Lietuvos Respublikos Seimo narius, bet nebuvo išrinktas.

Sovietinės valdžios 1940 m. vasarą atleistas iš Zarasų gimnazijos direktoriaus pareigų, 1940–1944 m. P. Gipiškis dirbo Utenos gimnazijoje mokytoju, dėstė chemiją, biologiją, gamtos mokslus ir geografiją. Vokiečių okupacijos laikotarpiu 1942–1944 m. jis buvo Utenos gimnazijos direktorius.

Antrosios sovietinės okupacijos pradžioje 1944 m. vasarą P. Gipiškis pasitraukė į tėviškę ir iki žiemos dirbo mokytoju Užpalių progimnazijoje. Prasidėjus sovietinio saugumo persekiojimams, jis buvo sulaikytas, tardytas. Vengdamas represijų, jis išvis pasitraukė iš pedagoginės veiklos, slapstėsi, gyvendamas atskirai nuo šeimos pas gimines ar pažįstamus Aukštaitijoje.

Nuo 1946 m. sausio iki 1952 m. balandžio P. Gipiškis gyveno Svėdasuose (Anykščių r.), kur buvo klebono Antano Survilos slepiamas ir globojamas. Per tą laiką jis perrašinėjo kelių metų parapijos gimimų, vedybų ir mirčių registracijos knygas, vertė iš vokiečių ir lenkų kalbų į lietuvių kalbą pamokslus kunigams ir įvairias religinio turinio knygas. Iš viso per tą laiką jis išvertė apie 20 knygų, jo vertimai paplito tarp aplinkinių parapijų kunigų.

1952 m. pavasarį P. Gipiškis išėjo iš pogrindžio ir persikėlė į Žemaitiją, apsigyveno Samališkių kaime šalia Vėžaičių (Klaipėdos r.) ir 1952–1956 m. dirbo Lietuvos žemdirbystės mokslinio tyrimo instituto Samališkių bandymų stotyje  techniku. 1956–1959 m. jis buvo šios bandymų stoties vyresnysis mokslinis bendradarbis, kol išėjo į pensiją.

Nuo 1959 m. iki gyvenimo pabaigos jis gyveno Vėžaičiuose (Klaipėdos r.). Senatvėje jis parašė ir paliko rankraščiuose išsamius atsiminimus.

Jis apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu (1934 m.), Lietuvos šaulių sąjungos Šaulių Žvaigždės medaliu (1939 m.).

Buvo vedęs, žmona Angėlė Galvydytė-Gipiškienė. Sūnus Vytautas Gipiškis (g. 1930 m.) – mokslininkas agronomas.

Mirė 1980 m. Vėžaičiuose (Klaipėdos r.). Ten ir palaidotas.