Tėvai: Augustinas Strioga (1854–1918) ir Pranciška Bubinaitė-Striogienė (1856–?) iš Gudelių – valstiečiai žemdirbiai. Broliai ir seserys: Justinas Strioga (1882–1933) – žemdirbys, Marijona Striogaitė (1883–1883) – mirė kūdikystėje, Juozapas Strioga (1884 – iki 1918), Viktorija Striogaitė (1886–1887) – mirė vaikystėje, Petras Strioga (1887–1948) – žemdirbys, Petronėlė Striogaitė (1889–1918) – mirė jaunystėje, dvyniai Teofilis Cezaris Strioga (1892–1967) – žemdirbys, tremtinys, ir Teofilė Striogaitė-Aleksiūnienė (1892–1967) – žemdirbė, Bronislovas Strioga (1896 – po 1918) – kariškis ir Emilija Striogaitė-Tvaskienė (1898–1933) – žemdirbė. Sūnėnas (brolio Petro sūnus) Vytautas Strioga (1924–1992) – pedagogas, poetas.

Gyveno tėviškėje, dirbo tėvų ūkyje.

Lietuviškos spaudos draudimo metais A. Striogaitė platino iš knygnešių gautą spaudą. Negalėdama mokytis, savarankiškai lavinosi, išmoko skaityti laikraščius ir rašyti. 

Atgavus spaudą ir steigiantis vis naujiems periodiniams leidiniams, ji bendradarbiavo spaudoje, rašydamas korespondencijas apie tai, kas vyksta Kavarsko, Traupio, Raguvos (Panevėžio r.) apylinkėse XX a. pradžioje. Jos rašinėlius publikavo "Viltis" (1910 m.), "Tėvynės sargas" (nuo 1911 m.), "Lietuvos aidas" (1918 m.). Savo publikacijas ji pasirašinėjo slapyvardžiais Nuliūdusis brolis, Brolis, Nuliūdusysis, Jaunas Mokytojas ir pan.

Ji rašė ir publikavo literatūrinius vaizdelius, apsakymėlius bei rašinėlius, pasakojusius apie XX a. pradžios Lietuvos kaimo gyvenimą: "Dumblis", "Teismo bijokite kaip ugnies", "Nelaiminga žmonelė", "Gegužės vakaras", "Turtuolis", "Geri tėveliai", "Motin, tavo žodžius užlaikysiu", "Pabaigtuvės", "Du seneliai" ir pan.

Mirė 1918 m. vasarą Pusbačkiuose (Anykščių r.) per tuo metu siautusią šiltinės epidemiją. Palaidota Traupio kapinėse, mirties metrikų įrašas dėl epidemijos liko nepadarytas.