Tėvai: Dominykas Andriškevičius (1905–1976) ir Veronika Baltaduonytė-Andriškevičienė (1910–1991) – valstiečiai žemdirbiai, turėjo 10 hektarų prastos žemės. Augo penkių vaikų šeimoje su dviem broliais ir dviem seserimis, buvo vidurinioji. Broliai ir seserys: Julius Andriškevičius (1928–1946) – laisvės gynėjas, žuvęs pokario kovose, Janė Andriškevičiūtė-Matulienė (g. 1929 m.), Jonas Andriškevičius (g. 1942 m.) ir Regina Andriškevičiūtė-Vildžiūnienė (g. 1952 m.). 

Mokėsi Šventupio, paskui Žaliosios (Anykščių r.) pradžios mokyklose, Vyžuonų (Utenos r.) progimnazijoje. Nuo 1946 m. motiną suėmus ir įkalinus, o tėvui su kitais vaikais slapstantis nuo tremties, gyveno namuose tik su senele Ona Baltaduoniene (1876–1948).

1948 m. gegužės 22 d. B. Andriškevičiūtė kartu su senele O. Baltaduoniene buvo ištremta į Polsotnės kaimą (Talcų r., Irkutsko sr., Sibiras, Rusija). Iš ten 1948 m. rudenį ji pabėgo į Lietuvą, slapstėsi pas gimines ir pas nepažįstamus žmonės, visur tik trumpam ir slapčia prisiglausdama, kol 1949 m. rudenį vėl buvo suimta, pusmetį kalinta Utenos kalėjime. 1950 m. pavasarį Ypatingojo pasitarimo Maskvoje ji buvo nuteista už pabėgimą iš tremties vietos trejiems metams nelaisvės lageryje ir visam gyvenimui tremčiai į Sibirą.

1950 m. birželį–rugsėjį ji buvo kalinama Vilniaus Lukiškių kalėjime, paskui įkalinta Nachodkos lageryje prie Vladivostoko (Tolimieji Rytai, Rusija), dirbo sunkius krovikės darbus. Atlikusi bausmę, nuo 1952 m. ji įsikūrė tremtyje Usoljės-Sibirskojės gyvenvietėje (Irkutsko sr., Rusija), kur buvo pasmerkta amžinai tremčiai, dirbo pardavėja, sąskaitininke, katilinės motoriste.

1955 m. gruodžio 18 d. atgavusi laisvę, 1956 m. gegužę B. Andriškevičiūtė grįžo į Lietuvą. Ji buvo niekur neregistruojama, negalėjo gauti gyvenamosios vietos ir pragyvenimo šaltinio, todėl pati išvyko į Intos (Komija, Rusija) anglies kasyklas, ten dirbo 1956–1960 m.

Nuo 1960 m. B. Kundrotienė gyvena Anykščiuose, dirbo kirpėja, kol išėjo į pensiją.

B. Kundrotienė yra savamokslė literatė, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė.

Nuo vaikystės ji rašo eilėmis ir proza, kūryboje daug autobiografinių motyvų. B. Kundrotienės eilėraščiai gimsta spontaniškai, atspindėdami autorės emocinę būseną ir  nepaisydami normatyviosios eilėdaros ir gramatikos.

B. Kundrotienės kūryba buvo skelbta periodikoje: Sąjūdžio ir Aukštaitijos rajonų spaudoje, "Valstiečių laikraštyje", taip pat antologijoje "Tremtinio Lietuva" (1990 m.), publikuojama Anykščių rajono literatų klubo "Marčiupys" sudaromuose rinkiniuose.

B. Kundrotienės kūrybos leidiniai:

1996 m. – "Sausio šerkšnas : tremtinės dienoraštis" (eilėraščių rinkinys, "Spingsulės" knygynėlio leidinys Nr. 4).

2001 m. – "Zėnės jaunystė" (romanas).

2004 m. – "Vienkiemis kryžkelėje" (romanas, trilogijos pirmoji dalis).

2005 m. – "Pykšt-pokšt" (romanas).

2013 m. – "Viešnagės vienkiemiuose" (apysaka, trilogijos antroji dalis).

B. Kundrotienė rašo romaną "Nenugalimieji" apie 1949 m. įvykius Lietuvoje (trilogijos trečioji dalis). Ji yra parašiusi poemų ("Viešnia iš Sibiro", "Niūronių šile", "Aštuoniolika greitai sueis", "Anykščių bažnyčia", "Slėny prie Šventosios" ir kt.), didelė jos kūrybos dalis saugoma rankraščiuose.

Už romaną "Pykšt-pokšt" B. Kundrotienė tapo IX Rytų Lietuvos literatų konkurso laureate (2005 m.).

Ištekėjo 1956 m., vyras Vladas Kundrotas (1922–1987) – mokytojas, laisvės gynėjas. Liko našlė.