Natalija DANIŪNAITĖ
  Gimimo data: 1925-11-15
Gimimo vietovė: Pilypų k. (Anykščių r.) »

Trumpai:
Pedagogė istorijos mokytoja, kraštotyrininkė

2016-06-01   |   Spausdinti

Tėvai: Juozapas Daniūnas (1874–1959) iš Pilypų – pienininkas ir Rozalija Vaitiekūnaitė-Daniūnienė (1885–1973) iš Pasmodų – žemdirbė ūkininkė. Augo šešių vaikų šeimoje su keturiais broliais ir seserimi. Broliai ir sesuo: Antanas Vytautas Daniūnas (1911–1944) – inžinierius statybininkas, politinis kalinys, Ignas Daniūnas (1914–1981) – gydytojas, Stasys Daniūnas (1920–1986) – ūkininkas žemdirbys, Adelė Daniūnaitė-Pačinskienė (1923–2006) – darbininkė, Jonas Daniūnas (1927–1990) – pedagogas edukologas, sporto organizatorius rankinio treneris ir teisėjas. Sūnėnas (sesers sūnus) Romas Pačinskas (g. 1964 m.) – sportininkas, sporto organizatorius.

1933–1938 m. baigė keturių skyrių Pilypų pradžios mokyklą. Mokykliniais metais dalyvaudavo kaimo kultūros renginiuose ir vaidinimuose kartu su kitais mokiniais. 1939–1941 m. baigė 6 skyrius Kavarsko (Anykščių r.) progimnazijoje. 1941–1943 m. toliau mokėsi Ukmergės gimnazijoje, bet dėl ligos 1943–1944 m. metus turėjo praleisti. Pasveikusi 1944–1947 m. baigė Ukmergės mokytojų seminariją. 1947–1949 m. studijavo Klaipėdos mokytojų institute, įgijo istorijos mokytojos išsilavinimą.

1949–1951 m. N. Daniūnaitė dirbo Gelvonų (Širvintų r.) pradinėje mokykloje mokytoja, 1951–1953 m. buvo Želvos (Ukmergės r.) septynmetės mokyklos istorijos mokytoja.

1953 m. persikėlusi į Vilnių, N. Daniūnaitė 1953–1954 m. buvo Vilniaus 1-osios vidurinės mokyklos (dabar – Antano Vienuolio progimnazija) istorijos mokytoja, tačiau dėl antisovietinių nuostatų tęsti pedagoginio darbo mokykloje nebegalėjo.

1954–1980 m. ji buvo Vilniaus vaikų lopšelio-darželio Nr. 9 parengiamosios grupės auklėtoja, kol išėjo į pensiją. 1980–1988 m. su pertraukomis ji dirbo tame pačiame vaikų lopšelyje-darželyje pavaduojančiąja auklėtoja. Baigusi siuvimo kursus, N. Daniūnaitė gražiai siuvinėjo, kūrė rankdarbius, drabužius ir jų puošybos elementus. Iš nebenaudojamų daiktų ji sukurdavo vaikams įvairiausius žaislus, girliandas, kilimėlius.

1988–1998 m. N. Daniūnaitė dirbo Teismo medicinos ekspertizės biure budėtoja, buvo 1991 m. sausio įvykių liudininkė.

Lietuvos Atgimimo metais ji aktyviai sekė ir palaikė įvykius šalyje, dalyvaudavo susibūrimuose ir mitinguose už nepriklausomą Lietuvą.

Ji buvo meno saviveiklininkė, dainavo Vilniaus respublikinių mokytojų namų chore, su šiuo kolektyvu koncertavo Sovietų Sąjungoje.

N. Daniūnaitė yra kraštotyrininkė, domisi savo giminės ir visos Lietuvos istorija. Ji sudarė, nuolat pildė ir išsaugojo Daniūnų giminės archyvą, rūpinosi sukaupti istorines žinias apie savo gimtąjį sodžių ir Pilypų kaimą.

Ji parengė ir daugiau kaip 100 egz. tiražu paskleidė rankraštinį kraštotyros leidinį "Kryžius – Pilypų kaimo atmintis" (2002 m.), skirtą kryžiaus atidengimo iškilmėms atminti, parašė Pilypų kaimo istoriją, kuri paskelbta Stasės Kisielienės knygoje "Kaip nepamiršti..." (2002 m.). Ji sudarė ir nubraižė senojo Pilypų kaimo schemą su visų jo gyventojų sodybomis bei pastatais ir kitais objektais iki 1935 metų, kol kaimas buvo išskirstytas į vienkiemius, surinko žinias apie kelias vietinių gyventojų kartas.

N. Daniūnaitė talkino Vladislovui Telksniui (g. 1915 m.), rinkusiam istorines žinias kalinių prisiminimų knygoms "Pragaro vartai – Štuthofas" (sudarė Alisa Rupšienė, 1998 m.) ir "16 lietuvių, pasmerktų lėtai mirčiai" (rankraštis ir elektroniniai ištekliai, 1992 m.). 1995 m. gegužės 7–11 d. kartu su V. Telksniu ir kitais buvusiais nacių stovyklų kaliniiais ji buvo ekspedicijoje Štuthofe ir Ragainėje, ieškodama žinių apie ten nukankintą savo vyriausiąjį brolį Antaną Vytautą Daniūną. Iš ten ji atvežė simbolinę saują žemių ir akmenėlį ant giminės kapų Kavarske.

Senatvėje bendrauja su artimaisiais ir kraštiečiais, mėgsta dainuoti, užrašyti lietuvių liaudies dainas ir prisiminimus.