Juozapas MILAŠIŪNAS
  Gimimo data: 1861-03-17
Gimimo vietovė: Katlėrių k. (Anykščių r.) »

Trumpai:
Žemdirbys, knygnešys, švietėjas spaudos platintojas

2023-02-22   |   Spausdinti

Gimimo data nustatyta pagal Anykščių parapijos krikšto metrikų įrašą. Kitur minima klaidinga gimimo data – 1852 m.

Tėvai: Jeronimas Milašiūnas (1827–1902) – žemdirbys mažažemis valstietis, buvęs kareivis, ir Ona Balčiūnaitė-Milašiūnienė (1826 – po 1902) – žemdirbė valstietė. Seserys: Anelė Milašiūnaitė (1857–1860) – mirė vaikystėje, Marijona Milašiūnaitė (1859 – po 1902), Ona Milašiūnaitė-Dambrauskienė (1868–?), Juozapota Milašiūnaitė (1871 – po 1902).

1861 m. kovo 21 d. Anykščių bažnyčioje jį pakrikštijo vikaras Justinas Siesickis, krikštatėviai buvo pats vikaras J. Siesickis su Apolonija Milašiūnaite.

Nuo vaikystės tarnavo pas ūkininkus. Savarankiškai išmoko skaityti ir rašyti lietuviškai, vėliau – dailidės amato. Labai pamėgo skaityti, skaitė viską, ką tik galėdavo gauti.

Apie 1885 m. pas dėdę Anykščių rajone J. Milašiūnas perskaitė pirmąjį "Aušros" numerį. Stanislovo Didžiulio paskatintas, jis tapo knygnešiu. Už 500 rublių savo santaupų ir skolintų pinigų Tilžėje nusipirko lietuviškų spaudinių: elementorių, maldaknygių ir kalendorių – ir kartu su knygnešiu Jonu Vikiru atgabeno juos į Lietuvą.

Vėliau keliaudavo su kitais knygnešiais, bendradarbiavo su Jurgiu Bieliniu, Kaziu Ūdra, Juozu Mickūnaičiu, Juozu Sakalausku, Juozu Matuzu, Naruševičiumi ir kitais.

Iš pradžių slėpdavo spaudą savo namuose, vėliau – pas kaimynus. Platino lietuviškus leidinius buvusiose Panevėžio, Ukmergės, Biržų, Rokiškio apskrityse. Spaudą veždavo pasikinkęs porą arklių, apkrovęs pripiltais pelų miltuotais maišais. Išklijuodavo ir atsišaukimus. Panevėžyje daug spaudinių perduodavo platinti škaplierininkams, nemokamai išplatino knygelę apie Kražių skerdynes.

J. Milašiūnas kelis kartus buvo sulaikytas, bet nuo atsakomybės pavyko išsisukti, nes policininkus nugirdydavo arba papirkdavo. Buvo policijos sekamas, namuose daromos kratos, bet spaudinius spėdavo paslėpti ar išmesti.

Aprimus persekiojimams, vėl gabeno spaudą iš Mažosios Lietuvos. J. Milašiūno skaičiavimu, iš viso atgabeno spaudinių už 8 tūkst. rublių.

1903 m. vos neįkliuvęs, eidamas per sieną į Vokietiją, ir vengdamas arešto, atgal į Lietuvą nebegrįžo. 1903–1904 m. slapstėsi JAV, grįžo į Lietuvą tik panaikinus lietuviškos spaudos draudimą.

Panevėžyje mirus tėvo broliui Pranciškui Milašiūnui (1835–1905), 1905 m. J. Milašiūnas buvo pakviestas šeimininkauti į jo 30 hektarų ūkį, ten ir gyveno iki gyvenimo pabaigos, platino ir laisvą lietuvišką spaudą.

Nuo 1940 m. sausio 1 d. J. Milašiūnui buvo paskirta 20 litų valstybinė knygnešio pensija.

Mirė 1943 m. liepos 21 d. Panevėžyje. Palaidotas Panevėžio Šv. Petro ir Povilo parapijos senosiose kapinėse šeimos kape (6 kvartalas, 4 kapas). Kapavietę ženklina trys bevardžiai antkapiai ir bendras antkapinis paminklas, skirtas jo dėdei, – geležinis kryžius ant akmeninio postamento su kryžmoje išlietu įrašu: "Pranciszkus Milaszunas". Kapas 1996 m. įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro laidojimo vietų sąrašą (unikalus objekto kodas 12054).

Panevėžyje išlikęs ir saugomas J. Milašiūno gyvenamasis namas Smėlynės g. 97/1 su memorialine lenta (autorius V. Žigas).

1940 m. Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje Kaune buvo pastatytas paminklas knygnešiams. Jame tarp 100 iškaltų pavardžių yra nurodytas ir ūkininkas J. Milašiūnas – trečiajame sąraše kaip vienas iš labiausiai pasižymėjusių Lietuvos knygnešių. 1950 m. ta Knygnešių sienutė buvo nugriauta, bet 1997 m. vėl atstatyta.